2008 09 14             XXIV - sis  eilinis  sekmadienis                   metai A

EVANGELIJA  Jn  3,  13 - 17

   Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus. Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą". - Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Šios dienos šventė primena istorinį įvykį, kaip karalienė Elena, Konstantino, pirmojo krikščionių tikėjimą priėmusio imperatoriaus motina, atrado Jeruzalėje Jėzaus nukryžiavimo vietą. Šią vietą, nežiūrint, jog Romos imperija darė viską, kad tik ji būtų pamiršta, krikščionys pamaldžiai saugojo tris šimtmečius. Kaip tik ten, atkasus kapą, karalienė Elena rado kryžių su Šv. Rašte minimu užrašu, buvusiu virš Jėzaus galvos. Šis atradimas sukėlė nepaprastą entuziazmą, ir krikščionys išvydo kryžių, iškilmingai įnešamą į Jeruzalę. Mums gi šiandien tai sudaro progą rimtai pamąstyti apie kryžių. Susidūrus su nekaltojo kančia, netikėta liga, ar kita nelaime, bet kokie mūsų žodžiai tampa pernelyg menki, ir netgi Evangelijos žinia tą akimirką atrodo neįtikinanti. Vienintelis tikras priekaištas Gerojo Dievo įvaizdžiui, kurį mums atėjęs atskleidė Kristus, yra nekalto žmogaus skausmas. Daugelis mūsų išgyvenamų skausmų atsiranda dėl neteisingai suprastos ir panaudotos laisvės ar mūsų žmogiškos prigimties trapumo, tačiau matant mirštantį kūdikį, susvyruoja net pats tvirčiausias tikintysis. Nerasime atsakymo apie mūsų kančios prasmę. Šv. Rašte bus tik žodžiai apie tai, kad Dievas pasiima ant savo pečių visą pasaulio skausmą ir taip tą pasaulį atperka. Kryžius nėra skirtas aukštinimui, kančia nėra tai, kas Dievui patinka, ir savęs sunaikinimas Jam nėra priimtinas. Kartais mes pernelyg puoselėjame savęs sunaikinimo idėją, esančią katalikų tikėjime. Tai polinkis, uždarantis krikščionį savame skausme ir verčiantis manyti, jog tokiu būdu jis priartėja prie Dievo. Krikščionio džiaugsmas reiškia nugalėtą liūdesį, paliktą kryžių, kuris yra nebereikalingas ir kaip tik tą, jau tuščią kryžių, mes ir aukštiname. Kryžius yra ne Dievo kančios, o Jo meilės ženklas. Kryžius kiekvienam iš mūsų apreiškia Dievo gerumą. Verta pastebėti, kad apaštalas Jonas Evangelijoje nenaudoja žodžio „nukryžiuotas" Jėzų jis vadina „pakeltu". Iškeltas ant kryžiaus Jėzus visus patraukia prie savęs. Nešti savo kryžių, reiškia: nešti į pasaulį meilę. Šios dienos šventė mums yra proga pažvelgti į Dievo meilės didybę, Dievo, kuris miršta iš meilės mums ir dėl mūsų, iškeltas, kad visi matytume Jį. Tai akimirka, kai mes galime pamatyti Dievo veidą... Todėl visiems, garsiai išrėkiantiems Dievui savo skausmą, galima pasakyti: savo skaudžios maldos pabaigoje mes išvysime ne akliną sieną ar akmeninį veidą, bet Dievą, mirštantį dėl mūsų. Ir tada galime pasirinkti: ar piktžodžiausime ir kaltinsime Jį dėl savo vargų, ar - jei mums tai bus suteikta - liksime apstulbę, kaip nukryžiuotas galvažudys, kuris nesugebėjo atsispirti neįmanomai Dievo meilei. Viskas čia: kryžius, parodantis, kaip Dievas myli...