2013 01 13                       Kristaus Krikštas                  sekmadienis    metai C

EVANGELIJA  Lk  3,  15 - 16.  21 - 22

Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

„Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi" (Lk 3, 22).

Lygiai prieš 600 metų šią Gerąją Naujieną išgirdo ir į ją atsigręžė žemaičių tauta. Vienas svarbiausių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių - Vytauto ir Jogailos - sprendimų buvo integruoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę į Vakarų Europos kultūrą 1387 metais krikštijant ją Romos katalikų apeigomis. Tačiau dėl tuo metu susiklosčiusių istorinių aplinkybių ne visa Kunigaikštystė buvo pakrikštyta. Žemaičių krikštas Vytauto ir Jogailos buvo pradėtas tik 1413-aisiais, o baigtas 1417 metais, įsteigiant Žemaičių vyskupystę. Susijungus Livonijos ir Vokiečių ordinams, šių ordinų atstovai ginklu ir jėga bandė nešti į Žemaitiją krikščionybę. Po Žalgirio mūšio Žemaičių krikščioninimo ėmėsi Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. 1413 metais Vytautas ir Jogaila plaukė laivais per Žemaitiją Dubysos upe, kelionę baigė pėsčiomis prie Luokės ant Šatrijos kalno. Per šią kelionę įvairiose Žemaitijos vietovėse buvo pakrikštyta keletas tūkstančių žemaičių. Tų pačių valdovų paakinta 60 žemaičių didikų delegacija nukeliavo į Konstancą, kur vyko visuotinis Bažnyčios Susirinkimas. Ten jie perskaitė žymųjį žemaičių skundą prieš Livonijos ir Vokiečių ordinus ir prašė įkurti atskirą vyskupystę. Paskui buvo surengtos diskusijos, kuriose pirmą kartą iškeltos tautų ir žmogaus teisių idėjos, tapusios moderniųjų laikų tautų ir žmogaus teisių deklaracijų pagrindu. Tai buvo pirmas kartas, kai gausi delegacija iš Lietuvos ir Žemaitijos dalyvavo tokiame tarptautiniame tuometinės Europos Bažnyčios vadovų ir valstybių valdovų forume. 1417 metais Konstanco visuotinio Bažnyčios Susirinkimo įgalioti Vilniaus vyskupas ir Lvovo arkivyskupas atvyko į Žemaitiją, įsteigė Žemaičių vyskupystę su centru Medininkuose (dabar - Varniai) ir konsekravo pirmąjį Žemaičių vyskupą Motiejų. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto rūpesčiu Varniuose buvo pastatyta Šv. Aleksandro bažnyčia, įkurtas Žemaičių vyskupystės centras. Įkūrus Žemaičių vyskupystę, pamažu plėtėsi parapijų tinklas. Dėl Reformacijos įtakos daugelis turtingų didikų remiamų parapijų atiteko protestantams. Tačiau skaitant Ragainės klebono Martyno Mažvydo laišką, rašytą XVI amžiaus pirmojoje pusėje, aiškėja, jog per pusantro šimto katalikybės gyvavimo metų paprasti žmonės Žemaičių vyskupystėje jau buvo sąmoningai perėję prie katalikiškų tradicijų ir apeigų. Martynas Mažvydas liudija, kad jo parapijiečiai, formaliai protestantai, vyksta iš Mažosios Lietuvos į kitą Nemuno pusę - Didžiąją Lietuvą, kur katalikiškose parapijose švenčiami popiežiaus įsteigti atlaidai. Žemaičių krikštas sudarė sąlygas lietuvių ir žemaičių tautoms susivienyti vieno tikėjimo pagrindu (tai to meto Europoje buvo be galo svarbu) ir sukūrė prielaidas tolesnei Lietuvos valstybės, kaip vientiso kultūrinio, politinio subjekto, raidai. Tai leido lietuviams ir žemaičiams perimti katalikiškosios Europos kultūros, ekonomikos laimėjimus ir įsilieti į tuometinę Europos tautų aplinką.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

01.17  Šv. Antanas, abatas