2013 01 27                       III-asis eilinis sekmadienis                        metai C

EVANGELIJA  Lk  1,  1 - 4;  4,  14 - 21

Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas. Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Lukas iš tikrųjų labai rimtai pažvelgė į jam tekusią užduotį. Jis pasišventė istoriniams tyrinėjimams, kad galėtų įrodytais faktais pagrįsti savo tikėjimą, patvirtinti, kad tai nėra pasakos ar pamaldūs išsigalvojimai. Lukas negalėjo net įsivaizduoti, kad, praėjus dviem tūkstančiams metų žmonės vis tebevaidins savimi patenkintus pasipūtusius mokslininkus, kurie vis dar abejos evangelijų istoriškumu ir išdidžiai kalbės apie krikščionybę. Žmonės laikosi nuomonės, kad tikėjimas yra naudingas, nes blogo nedaro, moko gero, tačiau praktiškai yra tik pamaldumo praktika, kuri, be abejo neperžengs istorijos ar mokslo ribų. Taip ir Evangelija lieka daugelio akyse tik puikiu religinio veikalo pavyzdžiu, o Jėzus - nuostabos vertu žmogumi. Iš tikrųjų šio laikmečio žmonės labai dažnai į vieną supina moralę, pasakas, prietarus, doktriną... ir galiausiai nieko iki galo nesupranta. Mūsų tarpe atsidūręs evangelistas Lukas tikriausiai paragintų bent kiek rimčiau žvelgti į tikėjimą, skirti daugiau laiko susipažinimui su juo, suprasti, kad tikėjimą reikia puoselėti, stiprinti, gilintis į jį. Deja, labai dažnai mūsų besirengiant pirmajai Komunijai išmoktos pagrindinės tikėjimo tiesos per visą gyvenimą lieka vis labiau pamirštamu tikėjimo šaltiniu. Ir vis dėlto, nežiūrint to, manome labai daug išmanantys apie tikėjimą. Yra tekę girdėti, kaip rimti žmonės susirinkę kalbėjo apie tikėjimą, drauge demonstruodami visišką tų tiesų neišmanymą ir kritikuodami tai, ką jie patys laikė tikėjimo tiesomis. Būkime sąžiningi: problemas sukelia mūsų tingumas ir užmaršumas. Žmonėms nerūpi jų vidinis gyvenimas, jo nepuoselėjame ir todėl netikime. Jei tikrai norime būti tikintys, privalome ieškoti, jei trokštame sau atskleisti Dievą, turime daugiau sužinoti apie Jį. Jei mums reikia suvokti gyvenimo prasmę, privalome daugiau pasitikėti. Evangelistas Lukas neveltui primena mums, kad tikėjimas gimsta iš tai mačiusių ir įtikėjusių žmonių liudijimo. Todėl, kai nusiskundžiame, kad tokio pasikeitimo pasaulyje nepastebime, nereiškia, kad mums tebestinga tikėjimo?

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

01.26  Šv. Tomas Akvinietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas

01.31  Šv. Jonas Boskas, kunigas