2013 02 24                    II-asis Gavėnios   sekmadienis                      metai C

EVANGELIJA  Lk  9,  28 - 36

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui". Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!" Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Nuostabu, kad Bažnyčia, pakvietusi mus gavėniniam atsivertimui, kelionei prie tikėjimo esmės, mums parodo Taborą, vietą, kurioje pirmą kartą mokiniai sugebėjo pamatyti daugiau, negu išorę, išvydo Dievo spindesį. Bažnyčios tėvai, kalbėdami apie atsimainymą ant Taboro kalno, gretina jį su prisikėlimu iš mirusiųjų ir dangumi. Tokiame perkeistame pasaulyje žmogus jaučiasi gerai ir norėtų, kaip apaštalas Petras, likti ant kalno: „Mokytojau, gera mums čia būti! Apaštalai matė Jėzų kitoje šviesoje, skirtingoje nuo tos, kurioje jie jį matydavo kiekvieną dieną. Jie savo akimis matė tai, ką anksčiau tikėjo iš Jėzaus žodžių. Dabar jie mato tai, ką prieš tai buvo girdėję, ir tai, ką Petras prieš šešias dienas buvo išpažinęs, kad Jėzus yra Kristus, „gyvojo Dievo Sūnus" (Mt 16, 16). Mums tai drauge paskata, nes, pradėjus atgailos kelionę, mums parodoma vieta, kurios privalome siekti. Mes tarsi skatinami: jei sugebėsime būti jautrūs ir mokėsime ko nors atsižadėti dėl kitų, jei melsimės ir, supratę savo kaltes, už jas atsiprašysime, taip išreikšdami savo troškimą pasiekti dvasinę laisvę, taip pat galėsime pamatyti Kristaus šlovę. Kartą vienas kunigas paklausė tikinčiųjų: „Ar žinote, mano brangieji, kodėl esu krikščionis?" - ir tuojau pats atsakė: „Todėl, kad neradau nieko nuostabesnio už Kristų". Mūsų kasdienybėje yra daug pasibjaurėtinų dalykų, dažnai susiduriame su siaubingu politikos ir pramogų pasaulio žmonių elgesiu ir kalba. Siaubą kelia chaotiškas gyvenimas ir įtampa, kurią esame priversti išgyventi, kovodami ir įveikdami mums keliamus iššūkius. Kaip tik todėl mums skubiai reikalingas vidinis grožis: Dievas, kuris pats yra Tiesa, Gėris ir Grožis.

Varpų skambėjimas lydės Popiežiaus atsisveikinimą.

   Romoje bus skambinama vyskupijos bažnyčių varpais popiežiaus Benedikto XVI garbei vasario 28 dieną tuo momentu, kai jis 17 valandą (Lietuvoje 18 val.) sraigtasparniu pakils iš Vatikano. Tos pačios dienos vakarą baigiasi Šventojo Tėvo tarnystė Apaštalo Petro įpėdinio ir Visuotinės Bažnyčios ganytojo soste. Popiežius paskutinį pontifikato vakarą iš Vatikano Miesto Valstybės nuskris iki Castelgandolfo Apaštališkųjų rūmų, Albano vyskupijoje. Albano vyskupijos tikintieji popiežiaus sutikimo proga vasario 28 dieną rengia maldos vigiliją ir procesiją iš Albano miestelio iki Castelgandolfo. Jie lauks popiežiaus prie Apaštališkųjų rūmų maldos dvasioje, kalbėdami Rožinį, giedodami ir mąstydami garsiai skaitomas popiežiaus Benedikto XVI magisteriumo tekstų ištraukas. Gavę Šventojo Tėvo palaiminimą, tikintieji toliau melsis už popiežių. Albano vyskupas nurodė toliau sekmadienių mišiose melstis už Benediktą XVI, kuris pasiliks gyventi Castelgandolfo Apaštališkuosiuose rūmuose dar kelis mėnesius, iki persikels atgal į Vatikaną, kur jam rengiamas naujas būstas.

SKELBIMAI