2013 03 24    Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis                     metai  C

EVANGELIJA  Lk 19, 28-40

Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?' ­ atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui.' Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?" Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui." Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!" Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!" Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės, akmenys šauks!"

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę prieš kančią ko gero buvo vienas iš nuostabiausių gyvenimo įvykių. Jį sveikino žmonės, plodami bei mojuodami nuskintomis palmių ir alyvų šakelėmis. Jie klojo apsiaustus ant kelio, kuriuo turėjo prajoti Mokytojas iš Nazareto. Maža garbė, trapus pripažinimas prieš neapykantos sukeltą kliedesį... Įžengimo į Jeruzalę metu Nazarietis šypsojosi, klausėsi Jam skiriamų šlovinimo šūksnių, žinodamas, jog tuo yra pagarbinamas dangaus Tėvas. Osana Dovydo Sūnui, Osana Tau gieda Tavo vargšai ir nusivylę, sužeisti ir elgetaujantys vaikai. Osana vargšų karaliui, nupuolusiųjų globėjui, Osana! Todėl mes ir giedame Osana Tau, mylimasis Mokytojau! Tačiau tuoj pat po šios šlovinimo giesmės Bažnyčia pereina prie Viešpaties kančios istorijos. Ji pasakoja paskutines Jėzaus kovos akimirkas, atskleidžia nepaprastą susidūrimą tarp atstumto Dievo ir Jį supančių tamsybių, siūlančių Jėzui palikti žmogų vieną jo paties likimui. Jėzus pasirenka mirtį sąmoningai, dramatiškai ir skausmingai. Jis eis iki galo, paklusdamas žmonių valiai ir vildamasis, kad jie suvoks Dievo valią. Nazarietis, Dievo Sūnus sutinka mirti, kad niekas nepasakytų, kad tai, ką Jis skelbė, buvo tik fantazija ir prasimanymai. Todėl visa tampa stebuklu. Jėzų teisiuoju pripažįsta net pagonis romėnų prokuratorius, moterys patiria paguodą ir suraminimą, šalia ant kryžiaus kankinamas galvažudys susilaukia atleidimo, o minia nuo kryžiaus papėdės grįžta į namus, būdama sukrėsta visų įvykių ir gailėdamasi už savo klaidas. Dievo mirtis yra stebuklas, Dievas miršta, kad žmogui parodytų savo meilę. Panašiai ir mes, kuomet patiriame skausmą ir pasitikėdami jį pakeliame, kai, nežiūrint prievartos, sugebame atleisti ir dovanoti, tampame stebuklu ir dovana kitiems, tada mes tikrai esame labai arti mūsų Viešpaties,esame ten, kur yra meilė...

VERBŲ SEKMADIENIO HIMNAS KRISTUI

Kristau, tu - garbės Karalius, tu - Aukščiausiojo Sūnus!

Tau  - verbų šakelės žalios, tau - Osana. Dieve mūs!

Išrinktos tautos Karalius, atžala tu jos kilni,

Vykdyt dieviškosios valios Viešpaties vardu eini.

Visata „Garbė tau!" šaukia, prie gyventojų dangaus

Jungia garbinimo auką ir mari širdis žmogaus.

„Tebūnie garbė!" - giedojo tau Jeruzalėj tada,

šakeles po kojom klojo... Mes - sutinkam su malda.

Pagerbė tave prieš mirtį išrinktos tautos vaikai.

Kad teikeisi mus atpirkti, tau dėkojame karštai.

Tau patiko širdys tyros. Neatmesk ir mūs giesmės!

Tau garbė, šlovė ir gyrius amžinai tegul skambės!

Didžiosios  savaitės  pamaldų  tvarka:

SKELBIMAI