2008 09 21                XXV - sis  eilinis  sekmadienis                      metai A

EVANGELIJA  Mt  20,  1 - 16

„Su dangaus karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną. Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: 'Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!' Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė. Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: 'Ko čia stovite visą dieną be darbo?' Tie atsako: 'Kad niekas mūsų nepasamdė'. Jis taria jiems: 'Eikite ir jūs į vynuogyną'. Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: 'Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!' Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą. Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: 'Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą'. Bet jis vienam atsakė: 'Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!' Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji - paskutiniai".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šiandien girdimą Jėzaus palyginimą savotiškai išprovokavo apaštalas Petras, visų vardu pradėjęs klausinėti: „Štai, mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?" Kaip tik tada Jėzus ir papasakojo palyginimą apie vynuogyno darbininkus: aiškiai parodantį Dievo požiūrį į mūsų tarnystę Jam. Viešpats aiškiai sako, kad mes, kurie darbuojamės Viešpaties vynuogyne, jo Karalystės labui, jau yra dovana ir atlyginimas. Visa kita, ką gauname daugiau, yra Dievo dosnumo ženklas. Viešpaties akyse svarbiau yra ne kentėti ir sunkiai darbuotis, bet priimti kvietimą dirbti Jo vynuogyne. Bažnyčioje nėra vyresniųjų pirmenybės ir su tuo susijusių išskirtinių teisių. Dievas ir paskutiniuosius gali vertinti taip pat, kaip ir pirmuosius, ir netgi labiau už pirmuosius. Vienintelė sąlyga kviečiamiesiems - ištarti: „Taip". Jis suteikia pirmenybę tiems, kurie niekada nesulauktų jokios rekomendacijos: muitininkams, prostitutėms, plėšikams,- žmonėms, kurių tikrai nė vienas nelaikytume tinkamais Jo vynuogyno darbininkais... Santykiuose su Dievu reikalingas pasitikėjimas ir, bet kuriuo atveju, neturime mėginti derėtis su Juo. Visuomet, kai kas nors leidžiasi į derybas, reiškia, kad jis pirmiausia labiausiai vertina savo paties darbus. Vis dar yra krikščionių, tikinčių, kad tikėjimas yra tai, ką jie duoda Dievui... Tuo tarpu tikėjimas yra tai, ką Dievas duoda mums. Vis dar yra krikščionių, kuriems sąžinės tyrimas vakare tampa ne prisiminimu to, ką jie įsiskolino Dievui, bet labiau išvardinimu to, ką patys padarė gero. Tai samdinių mentalitetas... Įgimtas nesugebėjimas jaustis „nenaudingais tarnais"... Mes pernelyg dažnai nesuprantame, kad pavojinga iš Dievo reikalauti „to, kas yra teisinga", kad absurdiška mėginti suvedinėti su Juo sąskaitas. Kažin, jei Dievas iš mūsų griežtai pareikalautų atsiskaityti už savo darbus vien tik vadovaudamasis teisingumu, kaip tai sugebėtume padaryti? Tikras Viešpaties darbininkas neskaičiuoja būsimo atlyginimo. Jis yra laimingas, galėdamas jau dabar darbuotis Karalystės labui, jausti Viešpaties gerumą ir gyventi džiugia viltimi.