2013 05 05             VI-asis    Velykų    sekmadienis                    metai C

EVANGELIJA  Jn 14, 23 - 29

Jėzus jam atsakė: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas - Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę. Jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi man galios, bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs. - Kelkitės, eikime iš čia!"

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Šiandien Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia - arkikatedra bazilika švenčia 600 metų jubiliejų. Anuomet parapinę Kauno Šv. Petro bažnyčią įsteigė Vytautas Didysis. Steigimo dokumentai nėra išlikę, bet 1413 m. bažnyčia jau turėjo stovėti, nes Vilniaus vyskupas Mikalojus 1413 m. balandžio 22 d. suteikė jai atlaidus. Tai yra seniausia dokumentais patvirtinta Kauno parapinės bažnyčios egzistavimo data. Apie 1430 m. Vytautas bažnyčiai suteikė fundaciją, t. y. aprūpino ją pajamomis. Parapijos bažnyčia rūpinosi ir kiti LDK valdovai, taip pat didikai, vietos bajorai ir paprasti miestiečiai. Ilgainiui Kaunas tapo svarbiu religiniu centru. Lietuvoje gausėjant parapijų, XVII a. pradžioje parapinė Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia tapo Vilniaus vyskupijos Kauno dekanato centru. XVII a. pirmojoje pusėje bažnyčia pagaliau baigta mūryti, bet šventovė vėl nukentėjo 1655 m. Kauną užėmus Maskvos, o 1707 m. - Švedijos kariuomenei, taip pat 1732 m. miestą nusiaubus gaisrui. Bažnyčia visiškai suremontuota ir dabartinį interjero vaizdą įgavo tik XVIII a. antrojoje pusėje Pagal 1848 m. Rusijos konkordatą su Vatikanu pertvarkius Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų administracinį suskirstymą, Kauno dekanatas atsidūrė Žemaičių vyskupijos teritorijoje. Po 1863 m. sukilimo caro valdžia, siekdama dar labiau kontroliuoti ir atitraukti nuo tikinčiųjų vyskupą Motiejų Valančių, Žemaičių vyskupijos centrą 1864 m. savavališkai perkėlė iš Varnių į Kauną. Popiežius Leonas XIII šį perkėlimą oficialiai pripažino tik 1883 m., o katedros titulas šventovei suteiktas tik 1895 metais. Taip Kauno Šv. Petro ir Pauliaus parapinė bažnyčia tapo svarbiausia Žemaičių vyskupijos šventove - katedra su vyskupo sostu. Lietuvai 1918 m. tapus nepriklausoma valstybe, Katalikų Bažnyčios padėtis labai pagerėjo. 1921 metais, minint Žemaičių vyskupijos įkūrimo 500 metų sukaktį, popiežius Benediktas XV Kauno Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai suteikė Mažosios bazilikos titulą. 1926 m. balandžio 4 d. popiežius Pijus XI bule Lituanorum gente įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją ir suskirstė ją į penkias vyskupijas. Kadangi Vilnius buvo okupuotas Lenkijos, ši Kauno bažnyčia tapo ne tik Kauno arkivyskupijos, bet ir visos Lietuvos bažnytinės provincijos svarbiausia šventove - arkikatedra su arkivyskupo metropolito sostu. 1990 m. atkūrus Nepriklausomybę, Kauno arkikatedra išgyvena naują pakilimo laikotarpį. Joje dažnai pradedami ne tik svarbiausi religiniai, bet ir tautiniai, visuomeniniai, valstybiniai renginiai. 1991 m. gruodžio 24 d. pal. popiežius Jonas Paulius II apaštalinėmis konstitucijomis Rerum profecto ir Quo efficacius visą dabartinę Lietuvos teritoriją perskirstė į dvi savarankiškas - Vilniaus ir Kauno bažnytines provincijas. Kauno arkikatedra tapo Kauno bažnytinės provincijos, apėmusios Kauno arkivyskupiją, Telšių, Vilkaviškio ir vėliau - Šiaulių vyskupijas, centru. 1993 m. rugsėjo 6 d. savo kelionės po Lietuvą metu Kauno arkikatedroje bazilikoje meldėsi palaimintasis popiežius Jonas Paulius II.

SKELBIMAI