2013-04-13  III-iasis Velyku sekmadienis,   metai C

EVANGELIJA  Jn  21,  1 – 19

Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Jie nuėjo ir sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Mokiniai nepažino, kad ten Jėzaus esama. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne“. Tuomet jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Juk tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai esąs Viešpats, Simonas Petras persijuosė palaidinę, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli nuo kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį, ir duonos. Jėzus tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus jiems tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats. Taigi Jėzus priėjo, paėmė duonos ir padalijo jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių. Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitie?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius“. Ir antrą kartą Jėzus paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsiliepė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles“. Jėzus paklausė dar ir trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Petras nuliūdo, kad Jėzus trečią kartą klausia: „Ar myli mane?“ ir atsakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avis. Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori“. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą. Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“

MINTYS  PAMĄSTYMUI

  Skaitant šios dienos Evangeliją, neatrodo, kad po Jėzaus prisikėlimo visi mokiniai spinduliavo džiaugsmu. Tos dienos jiems veikiau buvo gana sunkios. Apaštalus vargino mintys, prisiminimai bei kartėlis dėl to, kaip jie elgėsi lemtingu Jėzui momentu. Galima būtų pasakyti, kad tomis dienomis jie vaikščiojo nuleidę galvas. Žvejonės dieną Petras tikrai jautėsi likęs gyvenimo paraštėje. Jis ištraukė tinklus, valtį ir grįžo į kasdienybę nusivylęs, be jokių šviesių vilčių. Tačiau susitikimas su Viešpačiu Jzumi buvo nuostabus. Apaštalai neišgirdo iš Viešpaties lūpų jokio priekaišto žodžio, jokio užsiminimo dėl to, kad taip nelemtai nusprendė grįžti prie senojo žvejų amato. Pažinus Viešpatį, mokinių širdis užplūdo džiaugsmas. Petras nieko nesuprato, tačiau nesugebėjo tam džiaugsmui atsispirti ir, nors krantas buvo netoli, šoko į ežerą, kad greičiau atsidurtų šalia Viešpaties. Viešpats laukia mūsų tam, kad galėtų priglausti ir dovanoti. Galime būti tikri, kad Jis niekuomet neišsakys nė vieno priekaišto, nepasmerks, bet priglaus prie savęs. Jo artumoje mūsų naktys taps nauja aušra. Reikia tik pasitikėti Prisikėlusiojo žodžiu, ir tada būsime gyvi su Juo, kuris gyvena amžinai.

SKELBIMAI