2013 06 02                X-asis eilinis sekmadienis             metai C

EVANGELIJA  Lk  7,  11 - 17

Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį - vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!" Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!" Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų" ir: „Dievas aplankė savo tautą". Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

„Jaunuoli, sakau tau: kelkis!‘" (Lk 7, 14). Tai ne paprasti žodžiai, nes dieviškasis Žodis tapo kūnu ir dovanoja gyvenimą. Jėzus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų" (Jn 1, 9), tiesa, kuri mus išlaisvina (Jn 14, 6), gyvenimas, kurį Tėvas mums teikia apsčiai (Jn 10, 10). Šis įvykis sietinas su Jėzaus asmeniu: „Aš esu priskėlimas ir gyvenimas" (Jn 11, 25). Jau dabar jis tai parodo ir laiduoja grąžindamas gyvybę numirėliui iš Najino ir tuo skelbdamas savo paties prisikėlimą, kuris tačiau bus kitokio pobūdžio. Jėzus savo mirtimi mums dovanoja amžinąjį gyvenimą: „Aš gyvenu ir jūs gyvensite" (Jn 14, 19). Našlė - žmonijos įvaizdis. Mes vien savo jėgomis neįstengiame rasti gyvenimo prasmės, negebame įveikti mirties baimės, susikurti išliekančios paguodos ar paaiškinti kančios egzistavimo pasaulyje. Todėl mums į pagalbą ateina pats Dievas, kuris, prisiimdamas mūsų ribotumą, praplečia mūsų ribas, atveria gyvenimui naują horizontą, Velykų rytą įvykęs prisikėlimas išsklaido mūsų liūdesį ir abejones. „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo" (Apr 21, 3-4). Evangelistas Lukas čia pirmą kartą Jėzų pavadina „Viešpačiu" (Lk 7, 13). Išties šiuo įvykiu aiškiai atskleidžiamas ne tik Jėzaus žmogiškumas, bet ir jo dieviškoji prigimtis: jis, būdamas tikras žmogus, gailėjosi raudančios motinos, ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, prikėlė jos sūnų. Jėzaus prikeltas žmogus pradeda naują gyvenimą ir skelbia nuostabius Viešpaties darbus - perėjimą iš sielvarto į džiaugsmą, iš tamsos į šviesą, iš egoizmo į gyvenimą dėl kito. Dievas suteikia jėgų eiti pirmyn, su viltimi pradėti naują dieną, toliau gyventi pagal tas vertybes ir principus, kuriuos išpažįstame.

 SKELBIMAI

  ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

06.11  Šv. Barnabas, apaštalas

06.13  Šv. Antanas Paduvietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas