2013 09 29               XXVI-asis eilinis sekmadienis            metai C

Evangelija  Lk  16,  19 - 31

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis. Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis sušuko: 'Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje'. Abraomas atsakė: 'Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius - tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus'. Tas vėl tarė: 'Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius - juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą'. Abraomas atsiliepė: 'Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!' O anas atsakė: 'Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų'. Tačiau Abraomas tarė: 'Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų'".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

 Kiekvieno žmogaus gyvenime ateina diena, kai jau nieko nebegalima pakeisti. Nieko nebebus įmanoma pataisyti ir patobulinti. Tai diena, kuomet vienintelė ateitis bus tai, kuo būsime tą akimirką. Tada nebebus kitokios ateities, kaip tai, ką atsinešėme su savimi ir mes amžiams liksime tuo, kuo buvome tą dieną. Tokiais žodžiais galėtume nusakyti mirties valandą. Kita vertus, galėtume tvirtinti, kad daugelis gyvųjų jau yra gyvi mirusieji, nes savo gyvenimą praleidžia taip, tarsi jame niekas negalėtų ir neturėtų keistis. Šio sekmadienio Jėzaus pasakojimas, tačiau, skirtas ne tam, kad, jo klausydamiesi, žvelgtume į ateitį, bet kad paragintų mus būti ypač atidžiais savo dabarčiai. Dabar ir tik dabar yra valanda, kai galima tikėtis nuodėmių atleidimo, kai įmanoma atsiversti, o tai reiškia, pakeisti savo gyvenimą. Tik čia, šiame pasaulyje, mes galime išsivaduoti nuo vakarykščio savęs, nuo praeities klaidų, nuo mūsų praeities vienatvės, kai gyvenome, nesirūpindami Dievu ir artimu. Tik čia, žemėje, mūsų laukia Kristus, kuris atėjo pas mus kad jį priimtume ir su juo gyventume, į kurį atsišlieję, galime tapti kitokiais savo širdyje. Mums reikia keisti savo gyvenimo būdą, mums būtina galvoti apie tai, kad tai, ką turime, mums leistų užmegzti glaudesnį ryšį su žmonėmis, kad mokėtume pastebėti vargstančius, o svarbiausia - nesigailėtume parodyti savo širdies jautrumo. Vieną kartą visi turėtume suprasti, kad lemiamą akimirką mums nebebus jokios galimybės pasiųsti Lozorių įspėti savo artimųjų. Kur kas paprasčiau būti su Kristumi tą akimirką, kai tenka žengti žingsnį į amžinybę.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

09.30  Šv. Jeronimas, kunigas, Bažnyčios mokytojas

10.01  Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, mergelė, Bažnyčios mokytoja

10.02  Šv. Angelai Sargai

10.04  Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis

10.05  Šv. Faustina Kovalska, vienuolė