2013 10 06               XXVII-asis eilinis sekmadienis            metai C

Evangelija  Lk  17,  5 - 10

Apaštalai prašė: „Sustiprink mūsų tikėjimą". O Viešpats atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: 'Išsirauk ir pasisodink jūroje', - tai jis paklausytų jūsų". „Kas iš jūsų, turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Eina į pabaigą Tikėjimo metai, kuriuos paskelbė popiežius Benediktas XVI apaštališkuoju laišku „Tikėjimo vartai". Verta prisiminti šio laiško įžanginius žodžius, apibendrinančius krikščionių tikėjimą. „Tikėjimo vartai" tai kelias vedantis į bendrą gyvenimą su Dievu ir leidžiantis įžengti į jo Bažnyčią kuri visada yra atvira. Peržengus Bažnyčios slenkstį išgirstame skelbiamą Dievo žodį kurį priimame į savo širdį ir leidžiame jam augti. Žengti pro šiuos vartus reiškia leistis į kelionę, truksiančią visą gyvenimą. Tas kelias prasideda krikštu, kurio dėka Dievą galime vadinti savo Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus prisikėlimo vaisius. Išpažinti tikėjimą į Trejybę - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią - reiškia tikėti į vienatinį Dievą, kuris yra Meilė į Tėvą, kuris, atėjus laiko pilnatvei, dėl mūsų išganymo atsiuntė savo Sūnų; į Jėzų Kristų, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį; į Šventąją Dvasią, kuri, laukiant Viešpaties šlovingo sugrįžimo, per šimtmečius veda Bažnyčią." Ir vis dėlto pradžia yra tikėjimas. Vienas Šventojo Rašto tekstas sako: „Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra". Be abejo, kalbėdami apie tikėjimą mes krikščionys remiamės Biblija, kuri yra tikėjimo liudytoja. Kai saulės spindulys perskrodžia kambarį, mes matome ne pačią šviesą, bet dulkių šviesoje judėjimą. Taip yra ir su Dievu: mes jo nematome tiesiogiai, tačiau įžvelgiame jį kaip atspindį daiktų buvime ir judėjime. Apaštalai suprato, ko jiems labiausiai reikia, ir kreipėsi į Jėzų prašydami: „Sustiprink mūsų tikėjimą". Vaikščiodami kartu su Jėzumi, klausydamiesi Jo pamokymų, matydami pagydomus beviltiškus ligonius, dalyvaudami susitikimuose su vargšais ir turtuoliais, su galingaisiais ir vaikais, mokiniai galiausiai priėjo išvados, kad svarbiausias dalykas yra žmogaus tikėjimas. Todėl Jėzaus atsakymas mokiniams galėjo atrodyti visiškai netikėtas: Viešpats prabilo ne apie tikėjimo didumą, bet apie patį tikėjimą. Apaštalai naiviai tikėjosi, kad jie turi šiokį - tokį tikėjimą, kurį galima sustiprinti, bet Jėzus aiškiai prabyla: „Jei turėtumėte tikėjimą..." Anot Išganytojo pakaktų tokio tikėjimo, kaip garstyčios grūdelis, kad būtų pakeista tai, kas, atrodo, yra įsišakniję ir nebepajudinama. Tikėjimas visuomet yra šuolis, judėjimas pirmyn, tam tikrų vertybių atsisakymas. Žinoma, tikėjimas neatmeta svarstymų, planų, žvilgsnio į ateitį, vertinimų, atminties, patirčių, tačiau aiškiai sako, ko reikia siekti, kad reikia pasitikėti vienu Asmeniu - Dievu, Jo buvimu, Jo pažadais. Šis atskaitos taškas yra mažas, kaip garstyčios grūdelis, nepatikimas, kaip pavasarį sėjamas grūdas, tačiau iš jo išauga visa.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

10.07  Rožinio Švč. Mergelė Marija

10.09  Šv. Dionyzas, vyskupas, ir jo draugai, kankiniai; šv. Jonas Leonardis, kunigas