2013 10 13 XXVIII-asis eilinis
sekmadienis metai C
Evangelija Lk
17, 11 - 19
Keliaujant į
Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos.
Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir
garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!" Pažvelgęs į juos, Jėzus
pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!" Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš
jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas
parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis
pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę,
kaip tik šitas svetimtautis!" Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas
išgelbėjo tave".
MINTYS PAMĄSTYMUI
Šio
sekmadienio Evangelijos ištraukoje nesunkiai galime pastebėti tris tikėjimo
kelio etapus: suvokimą, kad mums reikia pagalbos, padėką ir pasitikėjimą. Tikėjimas
kyla iš to, kad mes suvokiame, jog mums reikia Dievo. Tai mūsų suvargusio kūno
balsas, mūsų troškimas gyventi, suprasti to gyvenimo prasmę, mylėti, būti
sveikiems. Kuomet mums kažko trūksta, kuomet patys pasijuntame bejėgiai, tuomet
šaukiamės pagalbos, tiesdami savo rankas į Dievą. Tada ateina ir tikėjimas, kad
ta pagalba gali ateiti. Pagalbos šauksmas visuomet yra pažymėtas viltimi:
tikime, kad būsime išklausyti, kad mums bus pagelbėta, kad Kažkas jau ateina
mums padėti.
Antrasis
tikėjimo kelio etapas, kurio taip dažnai pristinga mūsų tradicinėje krikščionybėje,
kuomet meldžiame Dievą pagalbos, o, ją patyrę, tuojau pat viską išsiaiškiname,
kaip natūralų dalyką, už kurį nereikia nei dėkoti, nei teikti tam ypatingos
reikšmės iki kito momento, kai vėl, atsidūrę kritiškoje situacijoje, klaupsimės
prieš Viešpatį. Tikėjimas, rodos, yra, tačiau stinga gyvo santykio, meilės,
leidžiančios padėkoti ir su dėkingumu priimti pagalbą. Tokį dėkingumą parodė
svetimšalis samarietis. Jis atveda prie tikrojo tikėjimo, pasireiškiančio
pasitikėjimu, jausmu, kad Dievas niekuomet nepaliks. Mes nežinome, ką galėtume
Viešpačiui pasiūlyti, todėl atiduodame jam save, ir tuo džiaugiamės. Mes bėgame
pas Jį, glaudžiamės prie Jo, taip, kaip vaikas glaudžiasi prie savo motinos,
kaip mylimasis apkabina mylimąją. Mes Dievui patikime savo gyvenimą, svajones
ir ateitį. Kažkas yra pasakęs, kad žodis „ačiū" svarbiausias religiniame
žodyne, nes dėkodami mes užmezgame patį nuoširdžiausią, pasitikėjimo ir vilties
kupiną ryšį su Viešpačiu. Visas tikėjimas - tai laisvas žmogaus atsiliepimas į
Dievo pagalbą ir palydėjimą šios žemės kelyje. Manau, kad verta už tai Jam
padėkoti.
SKELBIMAI
-
Spalio
mėnesį, skirtą Rožinio maldai; kiekvieną vakarą bažnyčioje prieš šv. Mišias
17.30 val. kalbamas rožinis, už sukalbėtą dalį galima pelnyti visuotinius
atlaidus.
-
Sekmadieniais
13 val. švenčiamos katechetinės šv. Mišios, kurios skirtos jaunimui, besiruošiančiam
priimti Susitaikinimo, Eucharistijos ir Sutvirtinimo sakramentus.
- Kviečiame
Jus prisidėti prie Kauno kunigų seminarijos išlaikymo. Auką galime įteikti
bažnyčios darbuotojai bažnyčios vestibiulyje arba parapijos raštinėje.
ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI
10.14
Šv. Kalikstas I, popiežius, kankinys
10.15
Šv. Jėzaus Teresė (Avilietė), mergelė, Bažnyčios mokytoja
10.16
Šv. Jadvyga Silezietė, vienuolė; šv. Margarita Marija Alakok, mergelė
10.17
Šv. Ignotas Antiochietis, vyskupas, kankinys
10.18
Šv. Lukas, evangelistas
10.19
Šv. Jonas Brebefas ir Izaokas Žogas, kunigai, ir jų draugai, kankiniai;
šv. Kryžiaus Paulius, kunigas