2013 12 08          II-asis    Advento    sekmadienis           metai A

EVANGELIJA  Mt  3,  1 - 12

Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė". O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas - Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, - aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Adventinio meto svarbiausias žmogus yra Jonas Krikštytojas, kuris, vietoje to, kad glostytų mūsų savimeilę, prabyla mus sukrečiančiais žodžiais. Jis, visu savo gyvenimu liudijęs Dievo pirmenybę prieš visą kitą pasaulio istoriją, ragina atsisakyti stereotipinės, iki tol praktikuotos, pagrįstos užsispyrusiu tikėjimu vizijos, trokšdamas, kad žmonės sugebėtų priimti niekuomet negirdėtą Dievo žinią. Jis kritikuoja padorius ir pamaldžius žmones, tokius, kaip fariziejai, kaltindamas, kad jie savo didelį tikėjimą sugriovė skrupulingais ritualais ir negailestingu moralizavimu. Jonas primena jiems, kad norint atsiversti, nepakanka drąsių poelgių, tokių - kaip krikšto priėmimas. Tam reikia pakeisti požiūrį, mąstyseną, įpročius. Tai pamokymas, kuris, atrodytų, savaime skirtas visų laikų tikintiesiems: esame raginami nuolat klausti savęs, ar nepasidavėme pagundai priprasti prie tikėjimo? Deja, kartais net pats didžiausias pamaldumas gali tapti vien išorine demonstracija, neleidžiančia mums asmeniškai susitikti su Dievu. Atėjęs Jėzus apreiškė ne baudžiantį, o mylintį Dievą, ir Mesiją, kuris negesina žiburio ir nenulaužia palinkusios nendrės. Šiandien pasauliui reikalingi žmonės, kurie mokėtų kalbėti apie Dievą ir Jį liudyti, sugebėtų matyti dabartį tikėjimo šviesoje. Dievas, apie kurį kalbėjo Jonas Krikštytojas, Dievas, kurio laukiame, yra Dievas, užžiebiantis šviesą sieloje, nušluojantis visokią baimę. Jo ugnis degina tinginystę, sunaikina visus priekaištus ir abejones, bet kokią tamsą ir baimę. Priimti šią dvasios ugnį, reiškia atsiversti. Jonas moko, kad nepakanka slėptis už jau turimų tradicijų, išorėje rodomo tikėjimo, ar drungnos krikščioniškos sąžinės. Dievui reikalingas tikras pasikeitimas, ryžtingas gyvenimo kelio pasirinkimas. Neškime vieną žinią, kurią evangelistas Matas įdėjo į Jono Krikštytojo lūpas: „Dievo karalystė jau čia!". Sakykime visiems, kad Dievas yra arti, kad Jį galima susitikti, pažinti ir priimti.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

12.09  Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas

12.11  Šv. Damazas I, popiežius

12.12  Gvadelupės Švč. Mergelė Marija

12.13  Šv. Liucija, mergelė, kankinė

12.14  Šv. Kryžiaus Jonas, kunigas, Bažnyčios mokytojas