2014 02 02    Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios)     metai A

EVANGELIJA  Lk  2,  22 - 32

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, - kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, - ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus. Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: Simeono giesmė „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šį sekmadienį Bažnyčia švenčia Viešpaties paaukojimą šventykloje, tikintiesiems primindama, kaip Juozapas su Marija, laikydamiesi žydų religijos nuostatų, atnešė naujagimį Jėzų į šventyklą, tuo parodydami, kad jie visi yra Dangaus Tėvo nuosavybė. Atnešdami pirmagimį sūnų į šventyklą, jie išreiškė savo tikėjimą, kad šventykla tai Dievo buvimo vieta ir tuo parodė savo nuolankumą Dievo atžvilgiu. Išrinktoji tauta savo priklausomybę ar bent jau troškimą būti Tėvo vaikais parodydavo, lankydami šventyklą. Mes gi paprastai nesusimąstome apie tai, kad mums krikščionims Dievo buvimo vieta yra bažnyčia - Dievo namai, negalvojame, kad esame pašaukti drąsiai ir džiugiai eiti per gyvenimą kartu su Dievu - Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Simeonas pamatęs šią sutuoktinių porą kartu su vaikeliu Jėzumi pranašavo - Jėzų daugelis labai mylės, tačiau taip pat daug žmonių Jo nekęs ir Jam priešinsis. Jėzus - tai Dovana visai žmonijai, kurioje Marija dalyvaus visa savo būtimi: „Tavo sielą pervers kalavijas". Kaip ir Simeonas, šioje istorijoje galime įžvelgti mūsų, pakrikštytųjų, pašaukimą į dangiškąjį gyvenimą - gyvenimą drauge su Dievu.

Šią dieną yra šventinamos žvakės, kurios krikščionims simbolizuoja Kristų. Tikinčiųjų bendruomenė šioje šventėje įžvelgia ir Kristaus, kaip Sužadėtinio atėjimą pas Sužadėtinę - Bažnyčią, kuri uždegusi žvakes laukia ir budi. Minėdami Kristaus Paaukojimą šventykloje, mes švenčiame ir savo gyvenimo slėpinį - per krikštą savo gyvenimo paaukojimą Dievui.

Nuo 1997 m. Kristaus paaukojimo šventėje yra švenčiama vienuolių diena. Tokiu būdu Bažnyčia dėkoja Dievui už pašvęsto gyvenimo dovaną, pripažįsta jo vertę ir svarbą visos Dievo tautos akivaizdoje ir suteikia progą vienuolijų ir kitų pašvęstojo gyvenimo institutų nariams, drauge dėkoti Dievui bei dar kartą atnaujinti savąjį „taip".

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

02.03  Šv. Ansgaras, vyskupas

02.05  Šv. Agota, mergelė, kankinė

02.06  Šv. Paulius Mikis ir jo draugai, kankiniai

02.08  Šv. Jeronimas Emiljanis; šv. Juozapina Bachita, mergelė