2014 03 30           IV-asis Gavėnios sekmadienis            metai A

EVANGELIJA  Jn  9, 1. 6-9. 13-7. 34-38.

   Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje". (Išvertus „Siloamas" reiškia: „Siųstasis".) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?" Vieni sakė: „Tai jis". Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus". O jis atsakė: „Taip, tai aš". Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu". Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo". O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!" Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?" Šis atsakė: „Jis pranašas". Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!" Ir išvarė jį lauk. Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?" Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?" Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba". Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!", ir parpuolęs pagarbino jį.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Šio sekmadienio Mišių Evangelijos pagrindinis veikėjas yra aklas elgeta, kuris nieko neturi ir niekam nieko negali duoti. Vis dėlto, ne prie ko kito, bet prie jo stabtelėjo Jėzus. Pagydytas aklasis tapo Dievo liudytoju. Tai liudijimas žmogaus, kuris susitiko su Dievu. Dievas pakeitė jo gyvenimą: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu. Dievas visų pirma trokšta, kad žmogus būtų laisvu žmogumi, tvirtu ir sąmoningu žmogumi, nebijančiu pasakyti ir paliudyti apie savo susitikimą su Dievu. Susitikimas su Jėzumi šiandien mus padaro naujais žmonėmis, pakeičia troškimus, leidžia kitaip pažvelgti į gyvenimą, į mus supančius asmenis ir į visą pasaulį. Dievo artumas suteikia gilesnį žvilgsnį, leidžia matyti toliau ir aiškiau - leidžia matyti širdimi. Dievas keičia senąją mąstyseną, pagal kurią visas blogis kyla iš žmonių nuodėmių. Dievas kartu su mumis kovoja prieš blogį, Jis užjaučia ir paguodžia, stiprina ir kviečia pas save. Tai Jis yra mūsų ateitis, Gyvasis, prisiliečiantis prie mūsų širdies ir atveriantis ją, Jis yra meilė, nušviečianti gyvenimą. Jam labiau rūpi ne vaikų paklusnumas, o jų laimė. Iš tikrųjų Dievui garbę atiduoda pakylantis elgeta: žmogus, pasijutęs laimingu, kad gali matyti ir suprasti, ir net viena tokio žvilgsnio akimirka Dievui brangesnė už visus kitus nuostatus, kurie kai kam tampa svarbiausiu dalyku pasaulyje, netgi svarbesniu už Dievą. Dievas nenori teisti žmogaus, o tiktai būti kartu su juo.

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

04.02  Šv. Pranciškus Paulietis, atsiskyrėlis

04.04  Šv. Izidorius, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

04.05  Šv. Vincentas Fereras, kunigas