2014 04 13        Viešpaties Kančios (Verbų) sekmadienis            metai A

EVANGELIJA  Mt 21,  1 - 11

Kai jie prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilę su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui', ir iš karto juos paleis." Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: Pasakykite Siono dukteriai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio. Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!" Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?" O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto."

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Šį sekmadienį atliekama iškilminga Kristaus įžengimo į Jeruzalę procesija skatina tikinčiųjų entuziazmą, kurie tikrai mielai pritartų Kristaus amžininkams, šlovinusiems Jį, kaip karalių. Vis dėlto Bažnyčia neleidžia mums pamiršti, kad šis iškilmingas įėjimas buvo tik įžanga į kančią ir mirtį, todėl Mišių Žodžio liturgijoje yra skaitoma Kristaus kančios istorija. Neveltui vienas žinomiausių XX a. katalikų teologų Karlas Raneris yra pasakęs: „Norėdamas suvokti, kas yra Dievas, privalau tik atsiklaupti kryžiaus papėdėje". Pamėginkime tai padaryti ir mes... Krikščioniškojo tikėjimo pagrindas yra pats gražiausias pasaulyje dalykas: meilė. Pasaulio istorijos viršūnė yra ne mokslo pažanga, bet tai, kas įvyko šalia Jeruzalės, ant Golgotos kalvos viršūnės, kur Dievo Sūnus, suvargintas ir apnuogintas, leidosi prikalamas, kad galėtų numirti iš meilės. Kryžius - tai dangaus įskiepis žemėje, vieta, kur amžinoji meilė susilieja su mūsų laiku. Ant Golgotos meilė tęsia savo istoriją žaizdų rašmenimis, vieninteliais, kurių niekas negali ištrinti, ir kurie niekada nieko neapgauna. Todėl susijaudinę stebimės ir mylime. Nors yra nemaža tokių, kurie nesuprasdami ar nenorėdami suprasti, juokiasi iš kryžiaus, tačiau ir dabar, praėjus 2000 metų, dar daugiau žmonių jaučiasi, kaip to meto Jėzaus kryžiaus kelyje sutiktos moterys, šimtininkas, pripažinęs Jėzaus dieviškumą, atleidimą patyręs galvažudys,- tie žmonės supranta, kad ant kryžiaus Dievas labiausiai traukia prie savęs. Kryžius visuomet lieka atviras klausimas, kurio iki galo nepajėgiame suvokti, bet galų gale kryžius nugali, nes įtikina ir tai atsitinka ne todėl, kad viską gražiai išaiškinti sugeba teologai, bet todėl, kad viską pajuntame širdimi, nes Jėzaus auka buvo atlikta iš meilės mums, ir vienintelis garbingas atsakymas į meilę gali būti tik meilė. „Kuris išgelbėdavai kitus, gelbėk save, nuženk nuo kryžiaus!"- šiais žodžiais į Viešpatį kreipėsi tautos vyresnieji, kareiviai, prikaltas plėšikas: „jei tu Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus, tada tave įtikėsime". Bet kuris žmogus, bet kuris valdovas, galėdamas tai padaryti, būtų nužengęs nuo kryžiaus, tačiau Jėzus to nepadarė. Tik Dievas, mūsų Dievas nenužengia nuo kryžiaus, nes to negali padaryti Jo vaikai. Kaip tik todėl kryžius neapgauna, ir žvelgdami į kenčiantį Dievą, besidalijantį su mumis mūsų kančia, išsivaduojame iš abejonių. Čia viskas tikra: kryžiaus medis, vinys, Dievo Sūnus ir mes... Kiekviena mūsų nuoskauda, kiekvienas skausmas, nesuprasta kančia gali atrodyti, kaip pralaimėjimas, tačiau, prigludus prie Kryžiaus, susivienijame su galybe, kurios iki galo nesuvokiame, tačiau kuri suskaldo kiekvieno mūsų širdies kapo uolą ir leidžia įkvėpti gaivaus Prisikėlimo ryto oro...

Didžiosios  savaitės  pamaldų  tvarka: