Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!

EVANGELIJA  Mt  22,  34 - 40

Fariziejai, išgirdę, kad Jėzus privertęs nutilti sadukiejus, susirinko draugėn, ir vienas iš jų, Įstatymo mokytojas, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?" Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Dažnai mėgstama sakyti, kad Jėzus, kalbėdamas apie Dievo ir artimo meilės įsakymus, jais pagrindė visą krikščionybę ir tvirtinama, jog tai naujovė, kurios niekada nebuvo kitoje religijoje. Vis tiktai pačiuose Viešpaties žodžiuose nebuvo kažko ypatingai naujo ir revoliuciško. Jau Senajame Testamente buvo pirmasis įsakymas, kalbantis apie Dievo meilę. Netgi daugiau: šį įstatymą, tarsi savotišką litaniją kiekvieną rytą ir vakarą kartodavo pamaldūs žydai, šie žodžiai buvo išrašyti ant jų namų durų. Jau Senajame Testamente Dievo valia pasireikšdavo meile artimui. Iš karto galime pastebėti, jog Jėzaus lūpose didžiausias, "pirmasis" įsakymas suteikia reikšmę visiems kitiems dalykams. Kaip tik todėl visa pamaldumo praktika, nuostatų laikymasis, demonstruojamas religingumas, jei nesilaikoma šio įsakymo, neturi jokios vertės. Įsakymas mylėti Dievą yra "pirmas" ne todėl, kad juo pradedamas sąrašas. Jėzus jį tarsi įdeda į žmogaus širdį. Kaip širdis varinėja kraują po žmogaus organizmą, taip ir pirmasis įsakymas tampa centru, nuo kurio viskas prasideda, juo privalo būti persmelktas visas gyvenimas. Krikščionis neturi teisės sakyti: mylėjau Dievą, bandžiau mylėti artimą, o dabar galiu užsiimti kitais darbais. "Kitų" darbų nebus, jei jie nebus susiję su pirmuoju - meilės - įsakymu. Kristaus žodžiuose nauja yra tai, kad Jis neatskiriamai sujungė meilės Dievui ir artimui įsakymus. Mes kažkodėl visuomet stengiamės juos suvokti atskirai. Svarstome dirbtinai iškeltas problemas apie tai, kaip mylime Dievą, atskirai kalbame apie savo pareigas artimui. Mums atrodo, jog esame "religingi", kuomet meldžiamės, priimame sakramentus, varstome bažnyčios duris. Tuo pat metu net nepagalvojame, jog galime vadintis "religingais" ir tuomet, kai kovojame už teisingesnę visuomenę, pasirūpiname apvalyti savo vidų ir apsitvarkyti aplink save, kai nenusišaliname nuo pagalbos kitiems, parodome pagarbos niekinamam žmogui, stengiamės palengvinti seno žmogaus vienatvę, išklausome giminaičių problemų ir rūpinamės palengvinti gyvenimą sau ir kitiems. Ir vis dėlto, kas yra svarbiausia? Svarbiausias dalykas - suprasti, jog Jėzus neįpareigoja visuomet ieškoti atsakymo smulkmeniškuose knygose surašytuose nurodymuose, bet liepia žvelgti į savo širdį, kurioje privalo būti vietos meilės įsakymams. Tik jų laikydamiesi būsime tikri, jog renkamės teisingą kelią, sugebėsime pajusti savo tikėjimą, kaip gyvenimo būdą. Tada niekuomet nekils problemų, kaip geriausiai galime parodyti meilę Dievui ir nebereiks kankinamai klausti savęs, kas iš tiesų yra mūsų artimas.

 

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

 

10.28  Šv. Simonas ir Judas (Tadas), apaštalai

 

  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas