EVANGELIJA Mt 5,
1 - 12
Matydamas
minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs
lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie
bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti
gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės
Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti
persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl
manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir
džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.
Visų Šventųjų
ir vėlinių šventė
„Štai milžiniška
minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir
kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais,
su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu:
Išgelbėjimas - iš mūsų Dievo, sėdinčio soste,
ir
Avinėlio!"
Apreiškimas
Jonui 7, 9-10
Iš skirtingų laikotarpių ir vienas nuo kito
savo charakteriu bei socialine padėtimi besiskiriantys šventieji turi vieną
bendrą bruožą: Dievo troškimą ir gyvenimo meilę. Kiekvienas žmogus tam tikru būdu
ieško Dievo ir trokšta gyventi. Tačiau pagrindinė savybė, kuri daro skirtumą
tarp šventumo ir vidutinybės, yra visuma. Šventasis yra visas apimtas Dievo ir
gyvenimo troškimo. Jis gali būti užsiėmęs tarp žmonių, ir vis dėlto sugeba
laikytis tvirtai ir nepajudinamai Dieve, jis sugeba drąsiai ir su meile žvelgti
į gyvenimą. Evangelijoje pagal Matą girdime Kalno pamokslo palaiminimus. Tai
trumpa šventųjų konstitucija. Mes klystame manydami, kad šventieji yra ypatingi
žmones, besimeldžiantys dieną ir naktį. Tai - nuolankūs žmonės, gyvenę šalia
mūsų. Dauguma iš jų nedarė įspūdingų stebuklų, bet sugebėjo atlikti svarbiausią
stebuklą: tyli ir kasdienė ištikimybė palaiminimų dvasiai. Ši šventė yra šiek
tiek ir nepatogi. Nes primena, kad šventumas yra reikalas, artimai liečiantis
mus, per Krikštą prisiimta atsakomybė.
Vėlinės - diena, skirta
mirusiems prisiminti. Tiesa, mūsų dienomis dauguma žmonių mirusiuosius
prisimena ne Vėlinių dieną, bet per Visų šventųjų šventę. Nelengva trumpai
pasakyti, kodėl taip daroma. Atrodo, tam yra ir istorinių, ir psichologinių
priežasčių. Katalikams Visų Šventųjų šventė yra džiaugsmo diena, pavyzdingų
herojų prisiminimas, džiugios vilties paskatinimo proga. Per Vėlines tikintieji
meldžiasi už savo mirusius giminaičius, geradarius, draugus. Vėlinių nuotaika
skirtinga. Yra aiškus liūdesio atspalvis, susimąstymas, rimtis. Tikrai netinka
sujungti šias dvi šventes, šiuos minėjimus.
Paprastai Vėlinių proga lankomos
kapinės, aptvarkomi ten palaidotųjų kapai, jie puošiami gėlėmis ir žvakutėmis.
Gal kai kurie tai daro vien tik todėl, kad yra toks paprotys. Daug negalvojama,
nesvarstoma. Kiti taip elgiasi sąmoningai. Atmintis veikia labai stipriai.
Mirusių mylimų asmenų veidai, jų žodžiai, pamokymai tartum savaime iškyla
atmintyje. Norisi kaip nors ryškiau parodyti jiems pagarbą ir dėkingumą. Net ir
netikintys arba mažiau tikintys susikaupia ir nesistebi, kad tikintieji parodo
savo mirusiems labai daug išorinės pagarbos.
PADĖKOS
Parapijos
klebonas dėkoja aukotojams už aukas, skirtas bažnyčios grindų įrengimui.
Sekmadieniais 10.30 val. sumos šv. Mišiose klebonas meldžiasi už parapiją, jos
rėmėjus ir geradarius