EVANGELIJA  Mk  1,  29 - 39

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su Jokūbu ir Jonu iškart nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti. Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis. Labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį, pasakė: „Visi tavęs ieško". Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs". Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.

MINTYS  PAMĄSTYMUI

„Jis priėjęs pakėlė ją už rankos" Prisilietimas tampa sakramentiniu veiksmu, gailestingumo, palankumo, švelnumo ženklu - begaline Dievo meile žmonėms. Jėzus Kristus yra Dievo ištiesta ranka žmonijai, kad ją pakeltų ir suteiktų jai jėgų tarnauti ne tik Viešpačiui, bet ir artimui. Juk gydant kitus, gyvenant dėl kitų, taip pat gyja ir mūsų širdis. Evangelistui Morkui ligos ir mirties nugalėjimas yra pergalė prieš blogio jėgas, naujo gyvenimo pradžia. Petro uošvės ir kitų Kafarnaumo gyventojų pagydymas yra labai reikšmingas. Jėzus iš karto pasirodo žmonėms kaip tas, kuris gali išlaisvinti iš skausmo, ligų ir kančių. Gerosios Naujienos esmė: leistis būti pakeltam, kad uždegtum meilei, dėkingumui kitą. Išganytojas, gydydamas ligonius, parodo, kad Dievas nėra abejingas kančiai, kad Jis ne tik dalijasi su mumis skausmu  bet iš jo išvaduoja. Deja dalis žmonių, kančios patirtį laiko viena iš svarbiausių savo gyvenime, ir visą gyvenimą vertina, kaip skaudžių įvykių grandinę. Juk iš tikrųjų žmogui nėra tiek svarbu žinoti kančios priežastis. Jis tik paprasčiausiai nori išvengti kančios. Evangelistas Morkus mums parodo dar vieną kančios pusę: Viešpats išgelbsti mus nuo kančių, kad mes galėtume tarnauti kitiems, tačiau drauge ir pati kančia suartina žmones, leisdama jiems patirti kitų meilę ir prisirišimą. Ta meilė tampa vilties šaltiniu, kuriam negali sutrukdyti joks skausmas. Jėzus pats priima ant savo pečių pasaulio skausmą, gelbsti pasaulį, pats patirdamas kančią. Kafarnaumo gyventojai stebėjosi, tiek girdėdami Jėzaus pamokslus, tiek matydami Jo atvirumą žmonių nelaimėms ir pastangas jiems padėti. Viešpats savo gyvenimą paskyrė meilei, save padarydamas dovana žmonėms. Jėzaus paslaptis - tai malda, Jo ilgas nakties pokalbis su Tėvu, kuris suteikia Išganytojui jėgų pakelti Jį supančias žmonių kančias, klausančiųjų nesupratimą ir apaštališko kelio vargus. Evangelija pasakoja, kad kuo daugiau tokių sunkumų Jėzaus kelyje pasitaikydavo, tuo dažniau ir tuo ilgiau Jis likdavo įsigilinęs į maldą. Jėzus liudija mums, kad malda - tai paslaptingas ir artimas susitikimas su Dievu, suteikiantis mums šviesos matyti savo gyvenimą tiesoje. Vienintelis būdas išgirsti Dievo balsą - tai atkaklus nusižeminimas, leidžiant Dievo Žodžiui prasibrauti pro tūkstančius mūsų minčių, mūsų įpročius, kol galiausiai viską apgaubia Dievo šviesa.

SKELBIMAI

 ŠVENTŲJŲ MINĖJIMAI

02.10  Šv. Skolastika, mergelė

02.11  Lurdo Švč. Mergelė Marija

02.14  Šv. Kirilas, vienuolis, ir šv. Metodijus, vyskupas, Europos globėjai