Svetainės medis   Kontaktai  
 
SVEIKI ATVYKĘ!!!
2015 07 05              XIV-sis eilinis   sekmadienis               metai B


EVANGELIJA  Mk  6,  1 - 6

Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!" Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose". Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė.

 

MINTYS PAMĄSTYMUI

Ko gero nėra nė vieno žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie Jėzų. Vieniems Jis atrodo kaip didis sociologas, kitiems - politikas. Dar kiti Jį laiko nesusipratimu, bereikalingai užimančiu keletą kilobaitų žmogaus proto. O kokią audrą sukelia vienas ar kitas literatūros kūrinys, kuriame, besivaikant populiarumo, skelbiama „atrastoji ir Bažnyčios nuslėptoji tiesa apie Jėzų". Gal ir gerai, kad Jėzus ir šiandien sujudina mūsų egzistenciją. Nors taip. Nors tiek Jam vietos atsiranda. Jėzus ateina pas savuosius. Į savo tėviškę, kur buvo užaugęs. Jis tiesiog ateina pas savuosius. Kas tie savieji? Tie, kuriuos Jis myli. Šiuo garbingu titulu galime vadintis ir mes, tikintieji. Tačiau ar mes, būdami tais Dievo mylimais, netgi Dievo savaisiais, Jį priimame? Galbūt ir mes greiti tiesiog piktintis Juo? Juk mes viską žinome. Naujo Dievo prisilietimo prie mūsų gyvenimų tiesiog nereikia, nes mes iš kažkokių nuotraukų, tradicijų esame susidarę įspūdį, kad Dievas mūsų suprantama kalba neprabils. Užsidarę šiuose rėmuose, es tiesiog, kaip r anie Jėzaus tėviškėnai, greiti piktintis Juo. Šio sekmadienio evangelijoje matome, kad ir Jėzus nustemba. Nustemba, matydamas, kiek giliai žmonės yra įkalinti savo iliuzijose, kiek žmonės negeba priimti tikrovės, jog Dievas yra toks, kokio žmogus negali įsivaizduoti. Ir kiek Jis paprastas. Jis nėra toli nuo žmogaus. Netgi Jis yra palenktas vargo, alkio, troškulio, darbo, maisto, budrumo, miego, nuovargio ,poreikių,  gyvenimo ir mirties įstatymui. Viskas suprantama, paprasta, aišku. Tačiau žmogus norėtų, kad Dievas būtų kitoks. Kažkaip instinktyviai norisi, kad Jis būtų kuo toliau. Nesikištų į mūsų gyvenimus, niekuo su mumis nesidalytų. Žinoma, dažnai tenka girdėti tokius žodinius skundus, kad Dievui mes nesvarbūs, kad Jis nesiima spręsti globalių problemų. Bet dažnai pati mūsų gyvenimo laikysena rodo, kad bijome Dievo artumo. O juk sveika Dievo baimė - tai paduoti Jam ranką, išsakyti viską, kuo gyvename. Ar nėra taip, kad mes norime, jog Dievas būtų kitoks, kad Jis dalytųsi su mumis vien tik savo savybėmis? Ko gero taip ir yra. Juk šiandienos mokslininkai jau bando sukurti nemirtingumą. Panašiai, kaip kad  sukurti Kūrėją. Juk nereikia pamiršti, kad visa visata yra Dievo kūrinys. Dievo, kuris šiandienos žmogui yra nepriimtinas, nes trokšta dalytis žmogiškomis savybėmis, kurių žmogus mielai atsisakytų. Todėl ir atrodo, kad Dievas pažeidžia mūsų privatumą ir visas teises, kokios tik gali būti. Iš Jėzaus lūpų nuskambėję nusivylimo kupini žodžiai, kad „niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose" ko gero yra skirti ir mums. Tad įsiklausykime. Ir matuokime viską tiesiog Jėzaus žmogyste: Tas, kurio nepažino ir nepažįsta, Tas, kuris buvo parduotas už trisdešimt sidabrinių - vergo ar asilo kainą - , Tas, kurio kūnas buvo perdurtas, savo nukryžiuota silpnybe ir kvailyste mus visus išgelbsti. Jėzaus tėviškėnai Jį atmetė, netikėjo Juo, nepriėmė Jo kaip Mesijo ir Gelbėtojo. Jiems atrodė, kad apie Jį viską žiną, o Mesijo kilmės, giminių niekas nežinos - toks galiojo įsitikinimas. Ko gero kažkas panašaus sklando ir mūsų dienomis. Tiesa, gal jau daug daugiau ir radikaliau, juk ir pati dievybė daug kam tampa tik fikcija. Todėl ir kalbėti apie artimą Dievą, atrodo, nepriimtina. Tačiau būtent tuomet Dievas ir yra nepriimamas savo tėviškėje, savo žemėje. Nepriimamas ne tų žmonių, kurie gyveno kadaise, bet mūsų. Matydami alkaną, dirbantį žmogiškus darbus, keliaujantį šios žemės takais ir bejėgiškai kabantį ant kryžiaus, mes galime Dievą pažinti, paduoti Jam ranką, kreiptis į Jį vardu. Atėjimas į visų laikų žmogaus mintį ir gyvenimą, dalijimasis viskuo - netgi silpnumu - ir yra tas Dievo beribiškumas. Jėzus stebėjosi žmonių netikėjimu. Stebisi ir dabar. Tas netikėjimas taps Jo paties mirties priežastimi. Tačiau ir vaistu mums visiems. Savo mirtimi Dievas mus gydo nuo blogio. Net ir žindami apie Dievą viską, Jam atiduokime abejones ir silpnybes - tai, ko turime išties savo kasdienybėje daug. Tegul Jis mus gydo nuo vergavimo išmatuotai žiniai.

 

SKELBIMAI

* Iki liepos 12 d. Žemaičių Kalvarijoje vyksta Didieji atlaidai.

* Liepos 5 - 12 d.d. Marijampolėje vyksta Pal. J. Matulaičio minėjimas.

* Liepos 11 d., šeštadienį, 12 val. Kauno arkikatedroje bazilikoje vyks naujojo Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ ingreso iškilmė. Kviečiame tikinčiuosius gausiai dalyvauti ir malda paremti naująjį arkivyskupą, pradedantį eiti savo pareigas.

* Kviečiame skaityti religinę literatūrą: žurnalus „Artuma", „Bernardinai.lt", meditacijų knygelę „Žodis tarp mūsų", maldyną „Magnificat".

 

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.06  Šv. Marija Goreti, mergelė, kankinė

07.09  Šv. Augustinas Džao Žongas, kunigas, ir jo draugai, kankiniai

07.11  Šv. Benediktas, abatas (Europos globėjas)

  Palaimintojo Teofiliaus Matulionio metai

Kraujo relikvija

 
  Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
© 2008 Kauno Gerojo Ganytojo parapija, info@dainavosparapija.lt
Sprendimas: BT-Group : Svetainių kūrimas