2015 07 19              XVI-sis eilinis   sekmadienis               metai B

EVANGELIJA  Mk  6,  30 - 34

Apaštalai susirinko pas Jėzų ir apsakė jam visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę. O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite". Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti. Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.

MINTYS PAMĄSTYMUI

   Galime tik įsivaizduoti sugrįžusių pas Jėzų apaštalų reakcijas. Rodos, kaip čia nesidžiaugsi, juk pirmoji apaštalavimo misija itin sėkminga. Tikrai yra kuo džiaugtis, didžiuotis, apie ką pasakoti ne tik Mokytojui, bet ir visiems aplinkiniams: jų, silpnų žmonių, Galilėjos žvejų, kurių niekas apart Jėzaus nebuvo pastebėjęs, nebuvo atkreipęs į juos jokio dėmesio, klauso netyrosios dvasios, nuo jų prisilietimo pasveiksta ligoniai. O koks galingas žodis... Ir kaip gi viso šito Jėzui nepapasakosi. Juk Jis jiems artimiausias, Jis siuntė. Apaštalai džiaugiasi. Nors fiziškai jie pavargę. Tą nuovargį Jėzus mato. Ir todėl tas Viešpaties kvietimas eiti  ir pabūti šiek tiek vienumoje atrodo toks natūralus.

   Vienuma. Rami vietelė. Tai  giliausia bendrystės valanda. Ji labai svarbi ne tik pavargusiems apaštalams, bet ir mums. Buvimas šioje vietoje neatsiejamas nuo paprasčiausios, mums gerai pažįstamos ir ne kartą pergyventos patirties. Per žmogišką nuovargį, silpnumą mes vienijamės su visa Švenčiausiąja Trejybe. Tik Dievas tą gali padaryti, tik Jo humoras tobuliausias - galbūt daugelis taip pamąstėte, perskaitę pastarąjį sakinį.

   Man asmeniškai buvo didelis atradimas patirti tai, kad nuovargis gali būti tobula maldos ir vienybės mokykla! Dažnai jis mano kasdienybėje lieka lyg neatrastoji žemė, kurios nenoriu, kurios vengiu, nes laiko ženklai kalba vien tik apie produktyvumą. Jėzus šiandien mane ir visus kviečia padaryti didžiausią visų laikų atradimą - tiesiog užmigti ant Tėvo kelių. Vien tik iš to džiaugsmingojo nuovargio... Ir dar daugiau - toje vienumos vietoje Jis pats yra šalia žmogaus, iš nuovargio užmigusio! Lipdamas iš valties, leisdamas savo kojoms pajusti žmogaus gyventosios teritorijos skonį, Dievas nepaliauja dairęsis link žmogaus. Tokio, kuris skuba paskui mokinių nuvargusiomis rankomis irkluojamą valtelę link tos slaptosios vienumos vietos. Vietos, kurioje visada yra ir Jėzus. Vietos, iš kurios Jis žvelgia į žmogų ir gailisi jo, dažnokai atrodančio be galo padrikai, lyg avis be piemens. O juk taip reikia tos vietelės. Šiandien. Čia ir dabar.  Tos vienintelės, kurioje netrukus - gal ketvirtos nakties sargybos metu - prisišvartuos maža valtelė, keliavusi į vienumą. Ir iš kurios išlipęs Žmogaus Sūnus matys ieškančiųjų akis... Ir galų gale, savo veiklą, kurios rezultatais, lyg apaštalai, visada norime dalytis, maitinkime nuoširdžia malda: veikla, išaugusi iš tos vienumos su Jėzumi vietelės visada davė ir duos tikrąjį vaisių. Tad tegul ji maitina visas mūsų pastangas, tegul ji būna kiekvieno mūsų lūpų ištarto žodžio šaknis...

SKELBIMAI

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.20  Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

07.21  Šv. Laurynas Brindizietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas

07.22  Šv. Marija Magdalietė

07.23  Šv. Brigita, vienuolė (Europos globėja)

07.24  Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

07.25  Šv. Jokūbas, apaštalas