Lietuvos vyskupų laiškas
tikintiesiems palaimintojo Jurgio Matulaičio metų proga
Brangūs kunigai, vienuolės ir
vienuoliai, visi mieli broliai ir seserys Kristuje, sveikiname visus,
įžengusius į 2012-uosius Viešpaties metus, kuriuos Lietuvoje paskelbėme Palaimintojo
Jurgio Matulaičio metais.
Kai prieš 25 metus popiežius pal.
Jonas Paulius II mūsų kraštietį arkivyskupą Jurgį Matulaitį paskelbė
palaimintuoju, tai buvo neeilinis įvykis Lietuvai, tada šventusiai 600 metų
Krikšto jubiliejų. Pal. Jonas Paulius II arkivyskupo Jurgio Matulaičio
beatifikaciją aiškiai susiejo su Krikštu, kuris suvienija su Jėzumi Kristumi ir
tampa naujo gyvenimo, naujo kelio pradžia. „Šventuosius reikia priimti širdimi
ir tikėjimu, kad jie rodytų mums kelią - kelią, prasidedantį pasinėrimu
Kristuje per Krikštą", - kalbėjo popiežius. Tad Palaimintojo Jurgio Matulaičio
metai kviečia mus, pasitikint šio iškilaus tautiečio užtarimu ir remiantis jo
pavyzdžiu, atnaujinti ryžtą sekti Kristumi, pilniau gyventi gautąja Krikšto
malone. Kaip sako Palaimintasis, patys „gyvai persiėmę Kristaus dvasia, turime
rūpintis telkti ir organizuoti aplink save geros valios žmones; juos lavinti,
rengti prie darbo, o paskui drauge su jais ir per juos visur Kristų įnešti,
viską Kristuje atnaujinti ir atgaivinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie
Kristaus patraukti" (Užrašai, 1910 10 15).
Palaimintasis Jurgis Matulaitis, kaip
ir kiekvienas šventasis, mums yra degantis žiburys, kurį Bažnyčia „stato į
žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose" (Mt 5, 15). Savo gyvenimo
liudijimu jis ir mus kviečia būti ištikimais Krikštui, per kurį esame suvienyti
su Kristumi, tapome Dievo vaikais ir Bažnyčios nariais.
Vienybė su Kristumi mūsų,
krikščionių, neatitolina nuo „šio pasaulio" aktualijų, bet skatina jose dalyvauti,
įnešant ir savo indėlį, kaip tai daryti ragina apaštalas Paulius: „Džiaukitės
su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais" (Rom 12, 15). Būtent pagal šią
apaštalo Pauliaus laiško vietą, pabrėžiančią meilę visiems, net ir priešams,
pal. Jurgis Matulaitis pasirinko savo vyskupiškąjį šūkį „Nugalėk blogį gerumu"
(plg. Rom 12, 21), kuriuo visada stengėsi vadovautis. Šis kvietimas tebūna ir
mums pagrindine Palaimintojo Jurgio Matulaičio metų mintimi.
Yra svarbu kelti į dienos šviesą
įvairius skaudulius, žadinti apsnūdusias sąžines, siekti teisingų reformų,
nesitaikstyti su moraliniu blogiu, net jeigu jis tampa vis labiau įprastu
gyvenimo būdu, daugumos balsu, nerašyta ar užrašyta taisykle. Tačiau jeigu
matome tik tai, kas problemiška, ar neatimame iš savęs ir kitų gebėjimo
džiaugtis ir dėkoti Dievui už tai, ką turime, nors tai būtų patys mažiausi ir
„nereikšmingiausi" dalykai kaip šiltas ruduo ar ankstyvas pavasaris, ištartas
ar išgirstas geras žodis? Ar nepaskubame trūkumuose įžvelgti piktinantį blogį,
užuot parodę supratimo, kad nežiūrint visų pastangų netobulumai visada liks
mūsų žemiškojo gyvenimo dalimi, tiesiog prašančioje kantrybės ir ją ugdančioje?
Ar nepaskubame klaidose įžvelgti kito blogą valią, užuot suvokę, kad visi esame
riboti ir klystantys žmonės, reikalingi ne tik pagalbos, bet ir pagarbos vieni
kitiems? Pašaipos, pajuoka tik skatina gintis, užsisklęsti ir užsispirti. Net
ir oponento siūlymui ištartame „ne" turi būti pakankamai aiškiai išreikštas
„taip" jo kaip žmogaus orumui.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio
raginimas nugalėti blogį gerumu mus kviečia būti aktyviais žmonėmis. Gerai
žinomi jo žodžiai: „Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo
kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios" (Užrašai, 1913 04 05).
Toji ugnis pal. Jurgio Matulaičio gyvenime nebuvo vien gražus noras ar laikina
emocinė būsena. Nebuvo ji taip pat nei jaukus asmeninio patogumo židinėlis,
prie kurio galėtum ramiai šildytis, pasyviai laukdamas geresnių laikų. Ši
meilės ir pasiaukojimo ugnis padėjo įveikti fizinę ir dvasinę kančią, kurios
nestigo Jurgio Matulaičio gyvenime. Ji skatino rikiuotis ir aukotis, kad būtų
gydomos visuomenės žaizdos.
Tos žaizdos kyla iš meilės stokos.
Knygoje „Jurgis Matulaitis" kun. Stasys Yla vaizdžiai rašė: „Stoka meilės šeimose,
bendruomenėse, visuomenėje sukuria tokią padėtį, tartum gyventume suskaldytų
stiklų erdvėje: kur pasigręši, kur žvelgsi, ten tave žeidžia". Nenuostabu, kad
tokioje aplinkoje nusvyra rankos, nusilpsta viltis ką nors pakeisti. Tačiau
pal. Jurgio Matulaičio pavyzdys mums kalba, kiek daug Dievas gali nuveikti per
Juo pasitikinčius žmones.
Reikalingų atlikti darbų mastas
neatims drąsos, jei prisiminsime, jog esame Dievo karalystės žmonės. Ji
prasideda nuo labai mažų dalykų. Jėzus sakė, kad ši Karalystė yra „tarytum
garstyčios grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų
žemėje, bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves ir išleidžia
tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių
sparnuočiai" (Mk 4, 31-32). Ir tikėjimo tereikia kaip garstyčios grūdelio, kad
problemų kalnai pasitrauktų į šalį (plg. Mt 17, 20). Kokie nebūtų svarbūs
tinkamai paruošti dideli projektai, finansiniai resursai, pirmiausia reikia,
kad mes visi, tarsi toji Evangelijos suvargusi našlė, leistume į apyvartą visa,
kas esame, ką sugebame ir ką turime, nors tai tebūtų tik „skatikas" (plg. Mk
12, 42).
Pal. Jurgis Matulaitis gerai suvokė
šią mažų dalykų jėgos paslaptį. Jo „Užrašuose" skaitome: „Tenai mums geriau
klosis ir pavyks, kur nueisime nusižeminimo keliu ir kur pradėsime darbą be
triukšmo ir nuo maža, o paskui jį platinsime ir plėtosime, ir auginsime kaip
kokį grūdą, ir tobulinsime. Kur nors nuvykę, geriausia bus, jei pradėsime darbą
nuo maža, ramiai, nesigarsindami, kur pradėsime darbą nuo vargdienių, nuo mažų,
vaikelių, nuo didžiausių tamsuolių, nuo labiausiai apleistų" (Užrašai, 1911 02
13).
Pradėkime nuo mažų dalykų, nes
kartais, kaip sakė pal. Jurgis, pakanka „šilto žodžio, kokios materialios ar
dvasinės smulkmenėlės, kad būtų sušvelninti negatyvūs žmogaus jausmai". Turime
pradėti nuo tų, kurie yra labiausiai apleisti, nuo mažutėlių. Juk ypač jie yra
Dievo artumo ženklas, kurio negalime nepaisyti. Jie yra svarbesni už visus
kitus dalykus. Pal. Jurgis Matulaitis kalbėjo: „Duokit mums žmonių, sugebančių
ir pasiryžusių dirbti socialinėje srityje, nes žmonės daugiau verti negu mūrai
(namai), daugiau negu pinigai".
Šiam svarbiam darbui dėl žmonių vėlgi
reikia pasišventusių žmonių. Vieni kitiems esame Dievo artumo ženklu. Tiek
ištiesiantys pagalbos ranką, tiek ir ją priimantys, praturtina vieni kitus tuo
meilės ryšiu, kuris jungia mus visus kaip Dievo vaikus, Jo be galo mylimus ir
Jam brangius. Dalijimasis meile visada bus reikalingas: net ir teisingoje
visuomenėje, teisingoje valstybinėje santvarkoje. Tą labai aiškiai pabrėžė
popiežius Benediktas XVI enciklikoje Deus caritas est. Jis rašo, kad visada
egzistuos kančia, besišauksianti paguodos ir pagalbos; visada egzistuos
vienatvė; visada bus materialinio stygiaus situacijų, kai reikės padėti tikros
artimo meilės dvasia. Kiekvienam žmogui visada reikia gera linkinčio asmeninio
atsidavimo. Kristaus Dvasios sužadinta meilė ne tik teikia žmonėms materialią
pagalbą, bet ir stiprina bei gaivina sielą, o to dažnai reikia labiau negu
materialinės paramos, nes žmogus gyvas „ne viena duona" (Mt 4, 4; plg. Įst 8,
3) (plg. Deus caritas est 28).
Šie Palaimintojo Jurgio Matulaičio
metai, sekant jo pavyzdžiu, teįkvepia visus tikinčiuosius didesne meile Kristui
ir Bažnyčiai. Tebūna ji labiau regima dvasininkų, pašvęstojo gyvenimo narių,
pasauliečių tarpusavio santykiuose, jų gebėjime bendradarbiauti ypač artimo
meilės srityje. Linkime, kad parapijose suaktyvėtų bendruomenės, gebančios
greitai ir veiksmingai atsiliepti į šalia esančių ir labiausiai vargstančių žmonių
poreikius, tuo būdu išreikšdamos Bažnyčios pastangas dėl žmonių dvasinės ir
socialinės gerovės.
Palaimintojo Jurgio Matulaičio
pastangos taikyti ir į vienybę vesti įvairių tautų žmones tepaskatina ir mus
stengtis, kad kaip vieno Dievo vaikai ir vieno tikėjimo žmonės rodytume taikaus
sugyvenimo, pagarbos vieni kitų kalbai ir kultūrai, bendros atsakomybės už savo
krašto gerovę pavyzdį.
Mūsų pastangas telydi malda, prašant
pal. Jurgio Matulaičio užtarimo, o jų vaisiai tebūna ženklu, liudijančiu Dievo
darbus mūsų gyvenime ir suteikiančiu Bažnyčiai pagrindą šį mūsų Palaimintąjį
paskelbti šventuoju.
Nesileiskime blogio nugalimi,
nepasiduokime nevilčiai ir abejingumui, bet nugalėkime blogį gerumu, kurį
Viešpats, nors ir kaip mažą grūdelį, tikrai yra pasėjęs kiekviename iš mūsų.
Lietuvos vyskupai
2012 m. sausio 8 d.