2010-07-31

2010 08 01            XVIII- sis        eilinis        sekmadienis               metai C

Evangelija  Lk  12, 13 - 21

Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą". Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?" Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto". Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus'. Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą".

MINTYS PAMĄSTYMUI

Šio sekmadienio skaitiniai mus ragina objektyviai pažvelgti į savo gyvenimą ir į tai, kas jame iš tiesų turi vertę.Turėtume būti nuoširdūs. Evangelijoje pateiktas turtingo žmogaus paveikslas, kurį Dievas pavadina "kvailiu", iš tiesų yra skirtas ne vien sočiųjų ir viskuo patenkintųjų visuomenei, kurioje žmonės bendrauja, kalbėdami apie skaičius, veiklą, ekonomines programas ir investicijas. Visiems, nieko neišskiriant, yra pavojus kaupti "turtus tik sau", pamirštant tapti "turtingais pas Dievą", būtent, pamirštant kitus žmones ir tai, jog aukščiausias teisėjas yra Dievas. Gaila, bet dažnai lieka nepastebėtas žmogus - Dievo kūrinys, kurį Dievas myli nenusakoma meile...

Pažvelkime į žmonių veidus! Mums reikalingi ne skaičiai, o žmonės, jų vardai, jų veidai: kartais besišypsantys, kartais nusiminę, džiugūs ir vargo raukšlių išvagoti,- tačiau visa tai bus kažkas tikro, už ką aukojosi pasaulio Išganytojas.

Dievo požiūriu egzistuoja tik viena apskaita, į pirmą vietą iškelianti žmogų. Sąskaitų balansą įmanoma suvesti tik tuomet, kai matome žmonių veidus.

Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės...

Šią naktį, kiekvieną naktį privalome būti pasirengę Dievui duoti ataskaitą ne apie sėkmę administravime ir organizavime, ne apie tai, kokį įvaizdį susikūrėme visuomenėje, ne apie tai, kiek buvome joje matomi, bet apie patį gyvenimą.

"Būti turtingais pas Dievą" reiškia: rasti vietos ne savo aruoduose, o širdyje.

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

08.02  Euzebijus Vercelietis, vyskupas

08.04  Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigas

08.05  Švč. M. Marijos bazilikos pašventinimas (Snieginė)

08.06  Kristaus Atsimainymas

08.07  Šv. Sikstas II, popiežius, kankinys ir jo draugai, kankiniai; šv. Kajetonas, kunigas

2010-07-24
2010 07 25             XVII- sis        eilinis        sekmadienis               metai C

Evangelija  Lk  11, 1 - 13

Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius". Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: 'Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti'". Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia". „Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies - atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio - duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo".

MINTYS PAMĄSTYMUI

Vienintelė Jėzaus išmokyta malda mums kalba apie Tėvą ir yra pastangos į žmogiškus žodžius sudėti tai, ko pats Dievas nori iš mūsų. Tai pasitikėjimo malda, raginanti mus suvokti, kad pats Dievas nori mus suteikti visas tas malones, kurių prašome. Jėzus savo ruožtu Evangelijoje mums atskleidžia Tėvo veidą: Jam, dangaus Tėvui, mes siunčiame savo maldas. Jis nėra kaprizingas despotas ar galingas valdovas, kurį reikia įtikinti savo teisumu. Kaip sako šventasis Paulius, mes esame tapę Dievo vaikais, ir Dievas su mumis elgiasi, kaip su mylimais sūnumis. Geras Tėvas žino, ko reikia Jo vaikams ir neleidžia, kad mus ištiktų kas bloga, tačiau daug mūsų maldų lieka neišklausytos todėl, kad siunčiamos ne tuo adresu: vietoje to, kad kreiptumės į Tėvą, atrodo, kad kalbamės su patėviu ar nemaloniu įstatyminiu globėju, iš kurio reikalaujame to, kas, mūsų nuomone, mums priklauso. Drauge pasakodamas palyginimą apie atkaklią našlę Jėzus ragina mus ištvermei maldoje. Jis nesigilina į tai, ko iš tiesų prašė našlė; galbūt tai tebuvo paprastas kaimynų ginčas, ir teisėjas tikrai turėjo svarbesnių reikalų, tačiau galiausiai nusileido našlės prašymui. Viešpats yra tikras tuo, ką sako: jei prašome, gauname, jei pasitikime, galiausiai atsiduriame Dangaus Tėvo glėbyje. Girdėdamas šiuos žodžius ne vienas, ko gero, karčiai nusišypsos: tiek kartų meldėmės ir tiek prašėme, tačiau niekuomet nebuvome išklausyti...

Jau šventasis Augustinas svarstė šį klausimą ir davė nuostabų atsakymą: nesame išklausomi todėl, kad prašome blogų dalykų arba prašome neištvermingai ir be draugiško pasitikėjimo, todėl tai neatneša gėrio mums. Jis teigia, jog Dievas neskuba išklausyti mūsų, nes nori, kad mumyse užaugtų tikras troškimas gauti tai, ko prašome. Galbūt mes niekuomet negauname to, ko prašome, tačiau visuomet sulaukiame to, ko trokštame? Klausimas gali būti tik vienas: ar mes patys tikrai gerai suprantame, ko trokštame? Todėl ir reikia labiau klausytis Dievo...

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.26  Šv. Joakimas ir Ona, Švč. M. Marijos gimdytojai

07.29  Šv. Morta

07.30  Šv. Petras Auksažodis, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

07.31  Šv. Ignacas Lojola, kunigas

2010-07-17

Evangelija  Lk  10, 38 - 42

Jiems keliaujant toliau, Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų". Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta".

MINTYS  PAMĄSTYMUI

Jurgis Matulaitis - kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX amžiaus pradžios lietuvis. Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę itin vykusiai apibūdino jį 1987 m. birželio 28 d. beatifikavęs popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį". Jurgis Matulaitis gimė 1871 04 13  netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų šeimoje. Nūdien palaimintojo gimtinėje pastatyta koplyčia, joje švenčių progomis gausiai renkasi tikintieji. J. Matulaitis nuo mažumės buvo gabus mokslams, darbštus, bet sykiu itin kuklus. Jo gyvenimas anksti paženklintas kryžiumi - vos dešimties sulaukęs liko visiškas našlaitis, negana to, dėl skurdžių gyvenimo sąlygų susirgo kaulų tuberkulioze, kankinusia jį visą gyvenimą. Itin sunkios gyvenimo sąlygos nesutrukdė J. Matulaičiui aukso medaliu baigti Petrapilio dvasinę akademiją ir Fribūre apsiginti irgi aukščiausiais balais įvertintą disertaciją. Jurgio Matulaičio veikla buvo labai plati, sykiu telkianti ir atnaujinanti Bažnyčią Lietuvoje. J. Matulaitis anksti įsitraukė į krikščioniškąją socialinę veiklą, skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėdavo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų. Jurgis Matulaitis - tuo metu merdėjusios marijonų vienuolijos atnaujintojas, dviejų moterų vienuolijų - Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų - steigėjas. 1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šią tarnystę atliko itin pasiaukojamai, su išmintinga ir kantria ganytojo meile gydė istorines lietuvių ir lenkų santykių žaizdas. J. Matulaičio ganytojo tarnystės vaisiai tebematomi iki šiol. Jis taip pat savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių pagerinimo, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną, čia ir palaidotas. 1934 m. spalio 24 d. jo kūnas perkeltas į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią. Jau laidojant arkivyskupą Jurgį Matulaitį kalbėta apie jį kaip apie šventąjį. Ilgainiui J. Matulaičio šventumo garsas ne blėso, bet vis plačiau sklido. Marijampolės bažnyčioje sarkofagui su Jurgio Matulaičio kūnu tapus lengviau prieinamam, žmonės prie jo kapo dažnai prašydavo malonių jo užtarimu. Ant sarkofago ėmė rastis raštelių su padėkomis už gautąsias malones. Tai davė akstiną Romoje 1953 m. pradėti beatifikacijos bylą. Per 34 beatifikacijos proceso metus „Beatifikacijos proceso žiniose" paskelbta beveik 1000 liudijimų apie arkivyskupo Jurgio užtarimu patirtas malones. Iš palaimintojo rašytinio palikimo išskirtinas jo dvasinis dienoraštis „Užrašai", liudijantis J. Matulaičio kontempliatyvumą, dvasios gyvenimo intensyvumą ir gilumą. Palaimintojo „Užrašai" daugeliui nūdienos skaitytojų pasitarnauja kaip ugdantys maldos gyvenimui, taip pat kaip telkiantys bendruomenę. Nepaliaujama melsti palaimintojo Jurgio kanonizacijos - paskelbimo šventuoju.

07.20  Šv. Apolinaras, vyskupas, kankinys

07.21  Šv. Laurynas Brindizietis, kunigas, Bažnyčios mokytojas

07.22  Šv. Marija Magdalietė

07.23  Šv. Brigita Švedė (Europos globėja)

07.24  Šv. Sarbelijus Machlufas, kunigas

2010-07-10

Evangelija  Lk  10, 25 - 37

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi". Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą". Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!"

KARMELIO KALNO ŠVČ. M. MARIJA (ŠKAPLIERINĖ)

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

07.12  Pal. Jurgis Matulaitis, vyskupas

07.13  Šv. Henrikas

07.14  Šv. Kamilius Lelietis, kunigas

07.15  Šv. Bonaventūras, vyskupas, Bažnyčios mokytojas

07.16  Karmelio kalno Švč. M. Marija (Škaplierinė)