2010-03-07

2010 03 07           III-sis    Gavėnios      sekmadienis                   metai C

 

EVANGELIJA  Lk   13,  1 - 9

Tuo pačiu metu atėjo keli žmonės ir papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišęs su jų aukomis. Tada Jėzus pasakė jiems: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo [tvenkinio] ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite". Jėzus pasakė palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!' Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

 

„Ką blogo padariau, kad mane ištiko tokia nelaimė? Kokį kryžių man uždėjo Dievas!"- daugybę kartų yra tekę klausytis panašių skundų, Dievui skirtų priekaištų. Žmonės nuolat klausia: „Jei Dievas tikrai yra geras, kodėl Jis nepadeda man išvengti sunkumų?" Šio sekmadienio Evangelijoje girdime, kad Jėzus savo klausytojams taip pat kalba apie panašią situaciją. Cituodamas du savo laikų kronikos įvykius, Jis stengiasi paneigti anais laikais (be abejo, ir šiomis dienomis) liaudyje paplitusią nuomonę. Statistinis pamaldus tikintysis manė, kad nelaimės, kaip kad bokšto prie Siloamo tvenkinio griuvimas, buvo bausmė tiems, kurie vienaip ar kitaip buvo padarę didelių nuodėmių. Labai daug žmonių skausmo ar kančios akimirkomis priekaištauja Dievui. Tai, ką kalba Jėzus, stebina ir kažkiek nuvilia. Jėzus nurodo kiekvieno atsakomybę: didelę dalį mūsų išgyvenamo skausmo sukuriame mes patys. Nemaža žmonių daro viską, kad tik sudarytų sau ar kitiems sunkumų, o paskui mėgina visą atsakomybę suversti Dievui. Dievas iš tiesų visuomet daro tai, ką Jam leidžiame padaryti mes, tačiau visuomet sustoja, susidūręs su mūsų priešiškumu Jo valiai bei širdies kietumu. Šeimininkui, kuris teisėtai nori nukirsti nevaisingą figmedį, sodininkas pataria kiek palūkėti: jis pats pasirūpins medį apkasti ir patręšti, ir, jei net tada medis neduos vaisių, jį bus galima nukirsti. Juk nukirtus medį, jo nebepavyks atgaivinti...

 Iš tiesų Dievas parodo kantrybę ir mūsų atžvilgiu: Jis taip pat mus, kaip tą figmedį, apkasinėja ir patręšia (tiesa, mes visa tai vadiname gyvenimo sunkumais) ir laukia, ar mes duosime vaisių. Tie vaisiai - tai mūsų atsivertimas, pastangos keisti savo elgesį, atnešantį nelaimes mums patiems ir kitiems žmonėms. Gyvenimas yra galimybė suvokti ir atskleisti sau, kas yra Dievas mums, ir kas esame mes. Visuomet, kai mes prašome Dievą išvaduoti iš skausmo, Viešpats kviečia mus nesukelti skausmo kitiems, išrauti savyje blogio šaknis ir parodyti savyje guodžiantį ir besišypsantį Dievo veidą. Todėl, susidūrę su liūdnais įvykiais ir nelaimėmis, niekuomet neskubėkime kaltinti Dievo, nepurtykime galvos ir nesitraukime atgal, o priimkime tai, kaip gyvenimo pamokymą tinkamai atlikti tai, kam esame pašaukti. Tai ir bus pirmas žingsnis į atsivertimą...

 

 

03.08  Šv. Dievo Jonas, vienuolis

03.09  Šv. Brunonas (Bonifacas) Kverfurtietis, vyskupas, kankinys

 

2010-02-28
2010 02 28             II-sis    Gavėnios      sekmadienis                       metai C

EVANGELIJA  Lk   9,28-36

    Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje. Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui". Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!" Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą

MINTYS  PAMĄSTYMUI

    Bažnyčia atgailos kelionės pradžioje kalbėdama apie Jėzaus atsimanymą stengiasi geriau parodyti tai, ko siekiame. Juk iš tiesų, jeigu stengiamės siekti atsivertimo, rūpinamės būti užjaučiantys, sugebame atsisakyti nebūtinų dalykų, mokame pasninkauti, melstis ir trokštame siekti dvasinės gelmės, tai darome todėl, kad norime būti laisvi ir trokštame matyti savo Mokytojo šlovę. Ar esame savo tikėjime bent akimirkai atsidūrę ant Taboro? Mišios kurių metų atrodo, kad kažkas palietė mūsų širdį, gamtoje praleista diena ir tuo metu patirta ramybė, kai Dievas, atrodytų, pasilenkia prie mūsų ir norisi dėkoti visa širdimi,- visa tai akimirkos, gyvenimo žiežirbos, kurios, tačiau, leidžia pajusti mumyse gyvenančią begalybę. Tai džiaugsmas ir drauge baimė, tokia pat, kokia apėmė Petrą ir jo draugus ant Taboro kalno. Dievo grožis, Jo didybės suvokimas turi tapti mūsų dvasinio gyvenimo varikliu. Petras tai ir išreiškė, sakydamas: „Mokytojau, kaip gera mums čia". Gyvendami be tokio suvokimo, matome labai daug blogio. Mus skaudina nešvarios gatvės ir užteršta gamta, piktina politikų ir pramogų pasaulio atstovų kalbos, baisimės viešpataujančia netvarka, pykstame, kad esame priversti gyventi nuolat konkuruodami su kitais, kovodami, susidurdami su vis naujais iššūkiais. Siaubingas yra pradingusios meilės skausmas, nesutarimai su artimaisiais, kuomet patys skausmą sukuriame, jį maitiname savo prisiminimais ir galiausiai būname to skausmo parblokšti. Ar ne todėl mūsų šiuolaikinis gyvenimas yra toks trapus? Ar ne todėl mūsų bendruomenėse yra tiek daug abejingumo? Gal mes pamiršome džiaugtis tikėjimu ir kalbėti apie tikėjimo džiaugsmą? Šventosios Mišios, kuriose dalyvaujame, gali būti grožio vieta: tyla, giesmės, tikėjimas, vieta, kurioje meldžiamės,- visa tai gali atnešti bent trupinėlį grožio į mūsų susikurtą pilką kasdienybę. Tai Taboras, ant kurio mus veda Išganytojas.

2010-02-21

2010 02 21  I-sis    Gavėnios   sekmadienis  metai C

 

EVANGELIJA  Lk  4,  1 - 13

Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona". Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!" Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo". O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!" Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį". Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!" Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko.

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Bendrojoje trečiadienio audiencijoje, kuri sutapo su Pelenų trečiadieniu, pirmąja Gavėnios diena, popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie Gavėnios kelią, kuris tęsiasi 40 dienų ir atveda iki Velykų džiaugsmo. Šiame dvasiniame kelyje, - sakė Šventasis Tėvas, - nesame vieni, nes Bažnyčia nuo pat pradžių mus lydi ir mus palaiko su Dievo Žodžiu, savyje turinčio dvasinio gyvenimo programą ir atgailos įpareigojimą, ir su sakramentų malone. Apaštalo Pauliaus žodžiai suteikia mums nuorodą. Rašo apaštalas: Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!". Iš tiesų, krikščioniško gyvenimo vizijoje kiekviena akimirka yra palanki ir kiekviena diena yra išganymo diena, tačiau Gavėnios laiku šie žodžiai Bažnyčios liturgijoje skamba ypač reikšmingai. Kad keturiasdešimt pasiruošimo Velykoms dienų yra palankus ir malonės laikas, galime suprasti iš barstymo pelenais apeigų metu sakomų kvietimų: „atsiverskite ir tikėkite Evangelija". Atsiversti reiškia keisti kryptį gyvenimo kelyje. Ne šiek tiek pasukti, bet visiškai pakeisti kryptį. Su atsivertimu pasukama į krikščioniškas gyvenimo aukštumas, pasitikint gyvąja ir asmenine Evangelija, kuri yra pats Kristus. Jis yra kelias, kuriuo visi kviečiami eiti, kuriame mes įtraukiami į bendrystę su gyvu ir konkrečius Jėzaus asmeniu. Norint būti šioje bendrystėje, reikia pereiti dykumą, tikėjimo išbandymą. Ne vieniems, bet su Jėzumi, kuris pirmas, kaip ir visada, jau tai padarė ir laimėjo kovą prieš blogio dvasią. Tokia yra prasmė Gavėnios, liturginio laiko, kuris kasmet mus kviečia atnaujinti pasirinkimą sekti Kristumi Jo nuolankumo keliu ir dalyvauti Jo pergalėje prieš nuodėmę ir mirtį.

 

ŠVENTŲJŲ  MINĖJIMAI

 

02.22  Šv. Apaštalo Petro Sostas

02.23  Šv. Polikarpas, vyskupas, kankinys

 

2010-02-14

2010 02 14    VI-sis  eilinis   sekmadienis   metai C

 

 

EVANGELIJA  Lk  6, 17.  20 - 26

Nusileidęs su jais žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti. Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės. Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams". „Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą. Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. Vargas jums, kai visi žmonės jus giria,

nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus".

 

MINTYS  PAMĄSTYMUI

   Jėzus atskleidžia dvejopą gyvenimo suvokimą: gyvenimas „dėl Dievo Karalystės" ir gyvenimas „dėl savęs". Galime gyventi išskirtinai tik dėl šio pasaulio, bet galime gyventi taip pat ir dėl amžinojo gyvenimo. Apaštalas Jokūbas, atrodo, tai aiškiai suprato, kai savo laiške rašė: „Ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jų turtas būtų tikėjimas ir jie paveldėtų Karalystę, pažadėtą jį mylintiems?" (Jok 2, 5). Tad tikrasis skirtumas yra ne tarp turtingų ir vargšų, bet tarp turtingų pasauliui ir turtingų Dievui. Žmogus, nesidalijantis meile, yra vargšas (žr. Lk 16, 19-31) Jėzus nieko nepasmerkia, tik perspėja, kad tam tikras gyvenimo būdas apiplėšia žmogaus sielą. Žmogus yra beturtis, jei jis tiki esąs turtingas vien tik todėl, jog turi daug materialaus gėrio, yra išsilavinęs, sveikas ir gražus. Toks mėgavimasis savimi yra skurdžios sielos požymis, kuris pasimato ištikus nesėkmei, nes tada žmogus pasijunta esantis „atvirame lauke", neturintis į ką atsiremti. Žmogus, kuris Dievo nepažįsta, gali turėti daug vilčių, bet galiausiai yra be vilties, be didelės, visą gyvenimą remiančios vilties. Be abejo, mums reikia mažesnių ar didesnių vilčių, palaikančių mus kasdieniniame kelyje, tačiau jų nepakanka, jei nėra visa kita pranokstančios vilties. Jėzus mus kviečia tapti ne beturčiais, bet turtingais Jėzus įpareigoja mus gyventi dėl kitų, tačiau tik bendrystėje su juo įstengiame būti dėl kitų, dėl visumos, vieni ir tik savo išgalėmis nepasieksime Dievo Karalystės. Tai akivaizdu, pavyzdžiui, kad ir stebint bergždžias žmogaus, nutolusio nuo Dievo, pastangas sumažinti klimato atšilimą mūsų planetoje. Tik Dievo, mylėjusio mus iki galo (žr. Jn 13, 1; 19, 30), palytėtas žmogus ima suvokti, kas iš tiesų yra gyvenimas. Juk gyvenimas tikrąja šio žodžio prasme surandamas ne savyje ir ne savo išgalėmis, bet santykyje su tuo, kuris yra gyvenimo versmė. Graikų Bažnyčios mokytojas šv. Maksimas Išpažinėjas († 662) sako: „Kas myli Dievą, negali vergauti pinigams. Jis juos išleidžia dieviškai, teisingai padalija atsižvelgdamas į teisėtus poreikius". Iš meilės Dievui randasi dalyvavimas Dievo teisingume bei gerume kitų atžvilgiu, gimsta atsakomybė už kitus.