Laidotuvės

Bažnyčia meldžiasi už visus mirusius, bet iškilmingą pagarbą teikia tik katalikams, kurie krikščioniškai gyveno, ar bent prieš mirtį atgailojo. Netinka primesti bažnytinių laidotuvių tiems, kurie patys jų nenorėjo arba gyveno ir mirė nekatalikiškai.

Pagal bažnytines apeigas nelaidojami tie asmenys, kurie būdami gyvi reiškė viešą priešiškumą Bažnyčiai ir iki mirties neparodė jokio atgailos ženklo.

1973 m. Tikėjimo mokymo kongregacijos dekretu leidžiama katalikiškai laidoti viešus nusidėjėlius, kurie prieš mirtį parodė kokius nors atgailos ženklus (viešais nusidėjėliais yra laikomi tie, kurie viešai nesilaikė Dievo bei Bažnyčios įsakymų).

Uolių katalikų paliudyti atgailos ženklai, leidžiantys viešą nusidėjėlį laidoti katalikiškai, yra šie: prašymas pakviesti kunigą (net jeigu jis ir nespėjo atvykti), nuoširdus mušimasis į krūtinę religiniais motyvais, nuoširdus kryžiaus bučiavimas, atsiprašymas dėl papiktinimų ir pan. Vengiant viešo papiktinimo tikinčiuosius dera informuoti. Tas pat pasakytina ir apie gyvenusius neteisėtoje santuokoje.

Savižudžiai, iki pasikėsinimo į savo gyvybę viešai kėlę papiktinimą ir nerodę jokių atgailos ženklų, katalikiškai nelaidojami.

Katalikiškos mirusio tikinčiojo laidotuvių apeigos turi būti atliekamos savos parapijos bažnyčioje ar koplyčioje. Tačiau, jei yra pareikšta kitokia mirusiojo valia ar artimųjų pagrįstas noras, galima, informavus mirusiojo parapijos kleboną, pasirinkti ir kitą bažnyčią, jei tam pritaria pasirinktosios bažnyčios klebonas.

Šv. Mišių auka, artimųjų malda, Išpažintis ir šv. Komunija mirusiojo intencija yra kilniausia dovana ir pagalba mirusiajam. Todėl šv. Mišiose už mirusįjį, kurios paprastai aukojamos laidotuvių dieną, kviečiami dalyvauti ir drauge melstis visi artimieji.