Sutvirtinimas

Sutvirtinimas yra vadinamas „krikščioniškosios brandos sakramentu“. Sutvirtinimą gali priimti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas žmogus. Šiam sakramentui rengiami tikintieji nuo 14 metų. Sutvirtinimas atbaigia Krikšto malonę ir, kaip ir Krikštas, krikščionio sieloje įspaudžia sakramentinę žymę (arba dvasinį antspaudą), dėl to šį sakramentą galima gauti tik vieną kartą gyvenime. Sutvirtinamasis turi būti atitinkamai pasirengęs ir sugebėti atnaujinti Krikšto pažadus. Tam pasiruošti padeda parapijos katechetas. Sutvirtinamasis turi papildyti žinias apie krikščioniškojo tikėjimo tiesas, būti pasirengęs tapti Kristaus mokiniu bei liudytoju bažnytinėje bendruomenėje ir pasaulyje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, todėl prieš priimant Sutvirtinimo sakramentą reikia atlikti Išpažintį ir priimti šv. Komuniją.

Sutvirtinimo sakramentas nėra toks būtinas, kad be jo kas nors negalėtų būti išgelbėtas. Tačiau žmogus esti sunkios nuodėmės būklėje, jei galėdamas gauti Sutvirtinimą jo atsisako arba nepaiso. Pastarąja prasme Sutvirtinimas gali būti laikomas būtinu išganymui. Nepriėmus Sutvirtinimo, galima laimėti amžinybę tik su sąlyga, kad jis nebuvo laisva valia dėl paniekos šiam sakramentui atmestas. Bažnyčios tradicijoje gyva samprata, jog Sutvirtinimo sakramentas yra vertingas žmogaus dvasiniam gyvenimui. Kiekvieno pakrikštytojo įkrikščioninimas turi užsibaigti Sutvirtinimo ir Eucharistijos sakramentais. Todėl, jei tikinčiajam gresia mirties pavojus, patariama, kad, prieš priimdamas Viatiką (šv. Komunija mirštančiajam), jis būtų sustiprintas Sutvirtinimo sakramentu.

Esminė Sutvirtinimo apeiga yra pakrikštytojo asmens kaktos patepimas šventąja krizma. Sutvirtinimą teikiantysis (ordinarinis sakramento teikėjas yra vyskupas) uždeda ranką ant sutvirtinamojo ir taria žodžius: „Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą.“ Liturginiais šio sakramento teikimo nuostatais yra išreiškiamas pageidavimas, kad apeigos būtų atliekamos šventiškai ir iškilmingai. Dalyvauti šiose iškilmėse kviečiami sutvirtinamųjų giminės, bičiuliai bei vietinės bendruomenės nariai, kad jie atstovautų visai Dievo tautai ir parodytų, kokius tikėjimo vaisius joje subrandino Šventoji Dvasia.

Patariama kiekvienam sutvirtinamajam turėti Sutvirtinimo globėją, kuris, kaip vyresnysis brolis, jį atvestų ir pristatytų vyskupui, o paskui padėtų ištikimai vykdyti Krikšto pažadus ir saugoti Šventosios Dvasios dovaną. Norint išreikšti glaudesnį Krikšto ir Sutvirtinimo ryšį, pageidaujama Sutvirtinimo globėju (globėja) kviesti vieną iš krikštatėvių. Jeigu pasirenkamas kitas globėjas, jis turi būti tinkamas dvasiniu atžvilgiu šioms pareigoms atlikti ir atitikti Kanonų teisės reikalavimus, t. y.:

Sutvirtinimo apeigų nuostatai reikalauja, kad sutvirtinamieji šalia Krikšto vardo pasirinktų dar Sutvirtinimo vardą, kuris turi būti šventojo vardas.