ROŽINIO MEDITACIJOS

Parengė diak. Arūnas Kučikas

Įžanga

Melsimės Marijos Rožinį, apmąstydami Kančios slėpinius, susietus su Advento laukimu ir skaudžiu dviejų merginų, nužudytų mūsų parapijos teritorijoje, netekties apmąstymu. Tai kvietimas ne tik gedėti, bet ir nepasiduoti nevilties tamsai, leidžiant Dievui būti ten, kur žmogaus žodžiai per seklūs.

1 slėpinys.  Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų daržely

Adventas – laukimo laikas, bet kartais laukiame ne džiaugsmo, o atsakymų, kurių nėra. Alyvų sode Jėzus patiria baimę, vienatvę, artėjančio blogio svorį.
Šiandien kartu su Juo atnešame skausmą dėl dviejų merginų, kurių gyvenimai buvo žiauriai nutraukti. Jų artimųjų širdys dabar – tarsi Alyvų sodas: kupinos klausimų, nemigos, tylos.

Viešpatie, būk arti visų, kurie šią naktį verkia ir laukia paguodos.

2 slėpinys. Viešpats Jėzus nuplakamas

Plakimas – nekaltos kančios simbolis. Advente laukiame Išganytojo, kuris ateina ne su jėga, bet leidžia save sužeisti.
Šios merginos patyrė neteisybę, kurios neįmanoma suprasti ir pateisinti. Jų žūtis primena, kad pasaulyje vis dar per daug smurto, o per mažai budrumo, atsakomybės ir meilės.

Viešpatie, gydyk sužeistas šeimų, bendruomenės ir visos visuomenės žaizdas.

3 slėpinys. Viešpats Jėzus vainikuojamas erškėčiais

Erškėčiai – pažeminimo ir įskaudinimo ženklas. Kai smurtas tampa „ tik naujiena“, o žmogaus gyvybė – tik statistika, Kristus vėl ir vėl vainikuojamas erškėčiais. Prievartą ir žudymą patiriančio žmogaus orumas yra paniekinamas, bet jo vertė Dievo akyse nesumažėja nė akimirką.

Viešpatie, išmokyk mus saugoti ir ginti gyvybę ir gerbti kiekvieną žmogaus orumą.

4 slėpinys. Viešpats Jėzus neša kryžių

Kryžius sunkiausias tiems, kurie lieka gyvi, bet apiplėšti, netekę savo artimųjų. Jų laukia ilgas gijimo kelias. Kaip dabar mūsų išgyvenamas Advento kelias nėra pabėgimas nuo skausmo, bet ėjimas per jį su viltimi.
Šeimos, draugai, visa bendruomenė dabar neša kryžių, kurio nepasirinko. Tačiau Jėzus eina kartu – galbūt tyliai, bet ištikimai.

Viešpatie, suteik jėgų tiems, kurie šiandien sunkiai neša netekties naštą.

5 slėpinys. Viešpats Jėzus nukryžiuotas miršta

Mirtis nėra paskutinis žodis. Advente laukiame Gyvybės, kuri ateina net per mirtį.
Mūsų minimų merginų gyvenimai žemėje baigėsi per anksti, bet Dievo gailestingume jie nėra prarasti. Kryžius tampa vartais į Prisikėlimą, o tamsiausia naktis – aušros pradžia.

Viešpatie, priimk jų sielas į savo šviesą ir suteik mums viltį, kuri nenuvilia.

ŽODŽIO LITURGIJA

Ts 13, 2–7. 24–25a; Ps 71, 3–4a. 5–6ab. 16–17;  † Lk 1, 5–25

Homilija

Biblijos istorijose yra ne viena įdomi istorija apie tai, kaip Dievas dovanoja vaikus tiems, kurie jų troško. Tai reiškia laimina jų gyvenimą, dovanoja ateitį ir viltį.  Po daugelio metų laukimo Abraomas ir Sara buvo palaiminti Izaoku, Manoahas ir jo žmona – Samsonu, o – šiandienos Evangelijoje – Zacharijas ir Elzbieta buvo palaiminti didžiuoju pirmtaku Jonu Krikštytoju.

Evangelijoje matome Zachariją – teisų, Dievui ištikimą žmogų, kunigą. Ir vis dėlto jo gyvenimas paženklintas ilgu laukimu, neišsipildžiusiais lūkesčiai, tyla.

Ir štai Dievas pagaliau prabyla, prabyla per angelą. Zacharijo maldos išklausytos, jie su žmona susilauks sūnaus Jono, kuris jiems „bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse“. Tokia Dievo malone negalintį patikėti Zachariją apima baimė, o po to – tyla dar gilesne prasme: jis netenka balso. Ši tyla nėra Dievo atsitraukimas. Ji tampa laukimo ir vidinio brendimo laiku.

Ir mes šiandien esame panašioje tyloje. Viena vertus susirinkome paruošti savo širdis Viešpaties atėjimui. Kita vertus, prisimindami mūsų parapijos teritorijoje įvykusią tragediją, brutaliai nužudytas merginas, sunkiai renkame žodžius. Nežinome, ką pasakyti vieni kitiems, ką pasakyti sau, kartais net ką pasakyti Dievui. Tačiau Evangelija mums primena: Dievas veikia ir tada, kai mes Jo negirdime, ir tada, kai patys neturime balso.

Ši tragedija ir bendrai žmogaus mirtis mums primena, koks trapus žmogaus gyvenimas. Mūsų gyvenimo laiką riboja ne tik biologiniai procesai, veikiantys mūsų kūnus, bet ir poveikis iš šalies, situacijos, kurių mes iki galo nevaldome, nekontroliuojame. Ir vis tik mirties grėsme neturėtų mūsų kaustyti ar paralyžiuoti, bet turėtų akinti į savo laiką, į savo gyvenimą žiūrėti rimtai. 

Susidūros su tokiais tragiškais įvykiais, nekaltų žmonių žūtimi tiesiog savaime kyla klausimas, kodėl tai įvyko, kodėl tai vyksta. Gali būti, kad pirmiausia norisi žinoti, kas ir kaip įvyko, tačiau klausimas kodėl neduoda ramybės jautresniems protams ir širdims.

Vienas pasaulyje gerbiamas žydų rabinas, viešasis intelektualas, paklaustas, kodėl geriems žmonėms nutinka blogi dalykai (mirtis), atsakė, kad Dievas nenori, kad mes suprastume kodėl taip yra. Nes jei mes tai suprastume, mes būtume priversti tai priimti. Tačiau Dievas nenori, kad mes tai priimtume, kad susitaikytume su tokia gyvenimo tikrove, 0 stengtumės ją keisti, kad kančios ir mirties būtų mažiau.

Daug kančių matęs ir patyręs Ausšvico konclagerio kalinys vėliau tapęs psichoterapeutu, Logo terapijos pradininkas, Viktoras Franklis sakė, kad neverta ieškoti kančios priežasčių, ypač klausti kodėl ji ištiko mane, kodėl ji ištiko man brangų asmenį. Tačiau svarbu suteikti kančiai prasmę, nes tai teikia jėgų keltis ir gyventi.

Mums prasmę teikia pasitikėjimas Dievu. Eucharistijoje sutinkame Kristų, kuris pats patyrė neteisingą smurtą ir mirtį. Jis yra su aukomis, su kenčiančiaisiais, su gedinčiais. Dar daugiau, net kentėdamas ant kryžiaus jis prašė Dievo atleisti savo kankintojams. Tik kompiuteriniame žaidime, tas kuris žudo kitus, gauna daugiau gyvybių. Gyvenimo tikrovėje, dvasiniame ir sielos lygmenyje, tas kuris atima kito gyvybę ir savosios turi mažiau.

Šiandienos Evangelijoje girdėta Zacharijo ir Elzbietos istorija liudija Dievo ištikimybę, kuri pranoksta mūsų žmogiškąjį supratimą. Kai, regis, jau per vėlu, Dievas vis tiek ateina. Kai žmogaus viltys išsenka, Dievo pažadai lieka. Todėl ir šiandien meldžiamės, patikėdami Dievui tų merginų gyvybes, kurios buvo taip brutaliai nutrauktos, tuos žmones, kurių širdys dabar sužeistos ar sudaužytos ir visą mūsų parapijos bendruomenę, kuri patyrė dvasinį sukrėtimą.

Diakonas Arūnas KUČIKAS

Visuotinė malda

Vadovas:
Broliai ir seserys, Dievo gailestingumui patikėkime savo maldavimus už visus, kuriuos palietė skaudi mirties tragedija, ir kuriems taip reikalinga Dievo malonė.

VIEŠPATIE, IŠKLAUSYK MUS!

1. Melskimės už Bažnyčią, kad ji visada būtų vilties, užuojautos ir paguodos vieta tiems, kuriuos paliečia smurtas, netektis ir skausmas.
   
   
2. Melskimės už mūsų parapijos teritorijoje nužudytas merginas, kad gailestingasis Dievas priimtų jas į savo amžinąją ramybę ir apgaubtų savo šviesa bei meile.
   
   
3. Melskimės už žuvusiųjų artimuosius, šeimas ir draugus, kad Viešpats sustiprintų juos gedule, suteiktų vidinę ramybę ir aplinkinių palaikymą šiuo sunkiu metu.
   
   
4. Melskimės už visus, kuriuos sukrėtė ši tragedija, kad baimė, pyktis ir neviltis neužgožtų širdžių, o savitarpio pagalba ir atjauta stiprėtų mūsų bendruomenėje ir visuomenėje.
   
   
5. Melskimės už smurtaujančius, kad Viešpats paliestų ir perkeistų jų širdis, gydytų dvasines žaizdas, žadintų gailestį už savo veiksmus bei pagarbą žmogaus gyvybei ir orumui.
   
   
6. Melskimės už mus visus, čia susirinkusius, kad mokėtume laiku pastebėti ir atjausti kenčiantį ir būti gyvais Dievo meilės liudytojais kasdienybėje.
   
   

Vadovas:
Gailestingasis Dieve, išgirsk mūsų maldas, kurias viltingai keliame į Tave, ir suteik mums savo ramybę per Tavo Sūnų Jėzų Kristų, kuria atėjimo laukiame. Tu gyveni ir viešpatauji per amžių amžius.
Amen.