2025-07-07

Parapijiečių Vilties piligrimystė po Žemaitijos jubiliejines šventoves

Liepos 2-ąją Žemaičių Kalvarijoje prasidėjo Didieji atlaidai, į juos, sukviesti kun. Vito, nuskubėjo ir mūsų parapijiečiai – Vilties jubiliejaus piligrimai, suspėję aplankyti ir Žemaičių katedrą Telšiuose.

Jubiliejaus piligrimystė mus vedė pas šv. Antaną ir Švč. Mergelę Mariją

Kelionė. Malda. Širdžių troškimai. Rožančiaus malda labai suvienija mus – visus keliauninkus. Juk keliaujame į Žemaitiją. Žemaitijos etnografinio regiono sostine laikomi Telšiai, nors istoriškai Žemaičių žemės centras visad buvo Medininkų žemė – Varniai. Mes atvykome į Telšius ir norėjome kuo greičiau aplankyti Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą.

Nors joje buvau ne kartą, bet po penkiolikos metų ji man vėl pasirodė visai kitokia. Centre Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos skulptūra. Dievo Motinos skulptūrai, abipus tabernakulio,  yra dvi ant vieno kelio priklaupusių ir Švenčiausiąjį Sakramentą adoruojančių angelų figūros.

Didžiajame šv. Antano altoriuje – telšiškių ir apylinkių gyventojų gerbiamas šv. Antano paveikslas.  Šv. Antanas Paduvietis  yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų  šventųjų Žemaitijoje.

Ruošiantis Žemaičių 600 metų Krikšto jubiliejui buvo vykdomi dideli katedros renovacijos darbai. Naująsias katedros duris 2006 m. prof. Romualdas Inčirauskas  apkaustė vario plokštėmis, kuriose atsispindi krikščionybės Žemaitijoje raida.

Šv. Barboros altorius. Šalia šv. Barboros vaizduojamas bokštas, nes, pasak legendos, jos tėvas pagonis Dioskuras, norėdamas apsaugoti dukterį nuo gerbėjų, pastatęs bokštą ir ten ją įkurdinęs. Tikėta, kad šv. Barbora apsaugo nuo staigios mirties, ypač žaibo ar audros metu, apskritai nuo ugnies, o taurė su Ostija simbolizuoja Ligonių Sakramentą ir šventą mirtį. Šv. Barbora kartu su šv. Juozapu buvo laikomi laimingos mirties globėjais.

Altorius „Kristus kalėjime“. Altoriaus centre įkomponuota „Kristaus kalėjime“ skulptūra.  Viršutinėje dalyje vaizduojamas Lietuvos globėjas šv. Kazimieras.

Sakykla. Sakykla tiesiai priešais Šventosios Šeimos altorių. Apačioje ją puošia keturių bažnyčios daktarų figūros: popiežius šv. Grigalius Didysis,  vyskupas ir filosofas šv. Augustinas, šv. Ambraziejus,  Šventojo Rašto į lotynų kalbą vertėjas – šv. Jeronimas. Virš sakyklos – marmurinis baldakimas, po kuriuo – balandžio pavidalo Šventoji Dvasia. Ant marmurinio baldakimo karnizo sėdi keturi evangelistai su jiems būdinga atributika: šv. Jonas (su ereliu), šv. Lukas (su jaučiu), šv. Matas (su angelu)  ir šv. Morkus (su liūtu). O virš jų – laiminantis Kristus.

Šv. Justino altorius. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis vyskupijos globėju pasirinko šv. Justiną, garsų II a. teologą ir filosofą bei kankinį, todėl šis altorius ir  buvo dedikuotas šv. Justino garbei. Šv. Justino iškilmė katedroje švenčiama birželio 1 d.

Apstulbino mane ši Telšių katedra. Sugrįžo prisiminimai, kai dar jaunas kunigas labai dažnai bendravau su žemaičiais ir kunigais. Bet dažniausiai – jaunystėje kiekvienais metais, lankiau Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką ir ėjau išlikusius Žemaičių Kalvarijos kalnus, giedojau giesmes, sakiau pamokslus...

1988 m. gegužės 6 d. Šv. Popiežius Jonas Paulius II Švč. M. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią pakėlė į Bazilikos rangą ir visame pasaulyje pagarsino šią žinią tokiais žodžiais: „Šiuo raštu visiems laikams Žemaičių Kalvarijos parapinę šventovę papuošiame Mažosios bazilikos titulu ir garbe, su visomis teisėmis ir privilegijomis“.

2004 m. Popiežius šv. Jonas Paulius II nustatė Žemaičių Kalvarijos šventovėje galimų gauti visuotinių atlaidų sąlygas bei tvarką ir leido pradėti stebuklingojo Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslo karūnavimo popiežiškosiomis karūnomis procesą. Jonas Paulius II dėl šio paveikslo tyrinėjimų ir restauracijos šio plano iki galo įvykdyti negalėjo. Tai atliko jo įpėdinis – Šventasis Tėvas Benediktas XVI. Paveikslas iškilmingai karūnuotas 2006 m. spalio 8 d.

Žemaičių Kalvarija traukia ilga ir autentiška Kryžiaus Kelio tradicija, malonėmis garsėjančiu Švč. Mergelės Marijos Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės paveikslu, Didžiaisiais Žemaičių Kalvarijos atlaidais.

Liepos 7-ąją, maldos už taiką dieną, šį klausimą nagrinėjome kartu su į Žemaičių Kalvariją atvykusiu Vilniaus arkivyskupo metropolito pagalbininku vyskupu Arūnu Poniškaičiu.

Sakoma, kad Lietuva prasideda nuo Skuodo, o taika pasaulyje – nuo mano ir Tavo širdies. Homilijoje svečias vyskupas sakė, kad vienas iš kreipinių, kuriais mes kreipiamės į Švč. Mergelę Mariją, kaip tik ir yra „Dangaus vartai“. Švč. Mergelė Marija visada rodo į savo Sūnų Jėzų Kristų, Kuris yra tikrieji vartai, vedantys į laimės perpildytą, niekada nesibaigsiančią Amžinybę. Šventasis Raštas tada kalbėjo apie kopėčias, kuriomis aukštyn ir žemyn juda Dievo angelai, išreiškiantys Dievo Apvaizdos artumą; ir tos kopėčios yra Pats Jėzus Kristus, kurio pėdomis sekdami, pakopa po pakopos atsidursime prie tikrųjų Dangaus Karalystės vartų, – tikino vysk. A. Poniškaitis. Jo teigimu, Dievas nuolat beldžiasi į mūsų širdis, norėdamas ten patekti ir padovanoti taiką ir ramybę. Tas širdies atvėrimas reiškiasi per nuolatinę maldą, kurios metu stojame prieš Viešpatį su visu savo gyvenimu, ne su kažkokia jo dalimi, ne su kauke ant veido, idant atrodytume patrauklesni ir sau, ir Dievui. Ne. Ganytojas ragino būti savimi, ateiti su savo negalėmis, priklausomybėmis, su visu tuo, kas mumyse sužeista.

„Pastaruoju metu mano mintyse glūdi supratimas, kad į žmogaus širdį Dievas žengia basomis kojomis, tarytum į tą šventą žemės lopinėlį, apie kurį Jis kalbėjo Mozei Senajame Testamente, liepdamas šiam nusiauti sandalus, nes vieta, kurioje Mozė stovi, esanti šventa žemė. Kiekvieno iš mūsų širdis yra ta šventa žemė, į kurią gali patekti tik kviečiamas, ir tik basomis kojomis“, – išraiškingai kalbėjo vyskupas, primindamas, kad ir į neramumų bei karų drebinamą pasaulį Jėzus atėjo basas. Basas Jis buvo ir ant Kryžiaus. Maža to, Paskutinės Vakarienės metu Jėzus pasilenkė prie mokinių kojų – pavargusių, dulkėtų, purvinų, basų – kad jas nuplautų. Pasilenkė susijuosęs vien rankšluosčiu, kuris viską sugeria: mūsų neviltį, mūsų pyktį, mūsų abejingumą, mūsų stingdančias baimes.

„Jėzus pasilenkia, plauna, sugeria, sakydamas – ir jūs taip vieni kitiems darykite. Tokiu būdu dovanodamas mums meilę ir taiką, Jis siunčia mus šiomis dovanomis dalintis savo aplinkoje“, – kvietė Vilniaus arkivyskupo augziliaras, atkreipdamas dėmesį į Evangelijos ištraukos momentą, kai Jėzus prikelia iš numirusių negyvą mergaitę, tikindamas žmones, esą ji tik miega – o tie iš Jo juokėsi. Juokas arba pašaipa, netikėjimas tiesiog užritina akmenį ant mūsų širdžių – tuomet nelieka jokių galimybių Dievui ten patekti ir pakeisti mūsų gyvenimą, įgalinantį pasitikėti Viešpačiu ir nebijoti basomis kojomis lipti tomis žemaitiškomis drobynomis Jo Karalystės vartų link, pakopa po pakopos, visiškai nesijaudinant dėl likusių pakopų skaičiaus...

Po Šv. Mišių „Kryžiaus Kelio kalnai“ – Kančios kelio apvaikščiojimas. Šį Kelią Žemaičių Kalvarijoje sudaro dvi pagrindinės dalys – Kristaus suėmimo Kelias, prasidedantis nuo pirmosios koplyčios „Paskutinė Vakarienė“ ir pasibaigiantis dešimtojoje koplyčioje „Rotušėje“, ir Kryžiaus Kelias, prasidedantis dešimtojoje koplyčioje „Rotušėje“ ir besidriekiantis iki paskutinės, devynioliktosios, koplyčios „Šv. Kryžiaus atradimas“.

Kančios Kelias Žemaičių Kalvarijoje padalytas į dvi dalis vadovaujantis vadinamuoju pusiausvyros principu. Kristaus suėmimo Kelias ir Kryžiaus Kelias turi beveik po vienodą koplyčių ir jose įrengtų stočių skaičių: Kristaus suėmimo Kelias apima devynias pirmąsias koplyčias su dešimčia stočių, Kryžiaus Kelias – likusias dešimt koplyčių su dešimčia stočių.

Mes ėjome Kryžiaus Kelio kalnus Bazilikoje. Ir išgyvenome tai, ką išgyvena žmonės eidami per koplytėles. Laikas panašus ir išgyvenimas panašus...

Jeigu žinotum, kiek tiksliai liko Tau gyventi, kaip šį laiką praleistum?

Švč. Mergele Marija, Šeimų Karaliene, padėk mums dabar ir mirties valandą. Amen.

Kun. Vitas Kaknevičius