2025-08-14

Jubiliejaus piligrimystė Panevėžio ir Šiaulių vyskupijų šventovėse

Ištvermingųjų Vilties piligrimų vasara buvo kupina Jubiliejaus palaiminimų. Rugpjūčio viduryje vėl kun. Vito sukviesta mūsų parapijiečių piligrimų grupelė aplankė Jubiliejines šventoves Panevėžio ir Šiaulių vyskupijose, Kryžių kalne pastatė Kauno Gerojo Ganytojo parapijos piligrimų kryžių.

Jubiliejaus piligrimystės atodanga

Mūsų kelionė vėl mus vedė į Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Baziliką. Čia apsilankėme Žolinės išvakarėse, kur aukojome Šv. Mišias ir dalijomės tomis malonėmis, kurias teikia Viešpats Jėzus per Šv. Mišių Auką, ir Švč. Mergelė Marija pripildė ir mūsų širdis.

Nuo pat XVII amžiaus pradžios į Krekenavą  maldininkus traukė malonėmis garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslas. Jau nuo Krekenavos miestelio pradžios, o ir pats vietovės pavadinimas kildinamas nuo Krokuvos pavadinimo, yra visoje Aukštaitijoje garsėjantis, stebuklingomis galiomis spinduliuojantis Švenčiausios Mergelės Marijos, Malonių Versmės, su Vaikeliu Jėzumi paveikslas. Padavimas sako, jog šis stebuklingasis paveikslas į Krekenavos apylinkes atgabentas pačiais pirmaisiais krikščionybės Lietuvoje laikais. Jį iš Krokuvos atvežęs pamaldus riteris Šilingas ir padovanojęs misionieriui Albertui, skelbusiam Evangeliją prie Nevėžio krantų, kad šis mokytų žmones mylėti Dievą ir Jo Motiną.

Alexander Fridrych rinkinyje „Historie cudownych obrazow“ teigiama, jog paveikslas buvęs nedidelėje koplytėlėje, o vėliau perkeltas į medinę Krekenavos bažnyčią. Taip prasidėjo Šiaurės ir Vidurio Aukštaitijos tikinčiųjų piligrimystės prie nepaaiškinamais dalykais garsėjančio paveikslo.

Registruota daugybė maldų, prašymų, problemų išsprendimo, yra net kūno ar negalios pagijimų. Kad tai nepaprastas paveikslas liudija daug padėkos ženklų – votų, yra jų net iš XVI amžiaus. Pirmieji votai datuojami beveik 500 metų senumo. Be to, spėjama, kad patys seniausi votai sulydyti, puošiant paveikslą brangmetalio rūbais. Kai XVIII a. pirmoje pusėje Krekenavos miestelio gaisre jį iš degančios bažnyčios išnešė senukas, paveikslas apsipynė naujomis legendomis. Nuo to laiko Krekenavos Mariją imta dar uoliau garbinti, o Dievo Motina atsakydavo gausiomis malonėmis. Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su Vaikeliu Jėzumi ant rankų, jie abu papuošti sidabriniais drabužiais ir karūnomis su brangakmeniais.

Dabar suteiktas Vilties Motinos titulas ir karūnos Krekenavos Dievo Motinai. Sulaukėme vienos gražiausių Katalikų Bažnyčios vasaros švenčių – Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmės – Žolinės. Žolinės atlaidai Krekenavoje – svarbiausi Panevėžio vyskupijoje. Visus traukia malonėmis garsus stebuklingas Krekenavos Dievo Motinos paveikslas.

Bazilikos titulas šventovei buvo suteiktas 2011 metų birželio 30 dieną, tai Popiežiaus Benedikto XVI sprendimu padarė Apaštalų Sostas. Titulas buvo iškilmingai paskelbtas per Žolinės atlaidus tų pačių metų rugpjūčio 15 dieną. Už ką paprastai bažnyčioms suteikiamas šis garbingas titulas?

Mažosios Bazilikos titulas suteikiamas bažnyčioms, kurios savo sakralia, religine, kultūrine, istorine prasme pranoksta parapijos ir net vyskupijos ribas ir tampa piligrimystės šventovėmis. Krekenavos bažnyčia daug šimtmečių buvo Mergelės Marijos ir šio paveikslo gerbimo vieta.

Kokie saitai šiandien sieja Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Baziliką su Romoje esančia Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiąja Bazilika (Santa Maria Maggiore), kurioje dabar tarnauja mūsų tautietis kardinolas Rolandas Makrickas?

Krekenavos Bazilika įrašyta į Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiosios Bazilikos knygas. Ji yra dukterinė šventovė, kurioje galioja visos Romos Didžiojoje Bazilikoje teikiamos malonės – jos perduodamos visoms dukterinėms Bazilikoms. Krekenavoje švenčiami Švenčiausiosios Mergelės Marijos Snieginės (Švč. Mergelės Marijos Didžiosios Bazilikos pagrindiniai atlaidai) ir kiti atlaidai, tad Krekenavos šventovėje piligrimai gali patirti tas pačias malones, tarsi būtų atvykę į Romą.

Visos Marijos garbei skirtos šventės šioje Bazilikoje pakyla vienu laipsniu – tampa iškilmėmis. Kardinolas Makrickas šių metų vasario mėnesį lankėsi gimtuosiuose Biržuose, ten jam buvo suteiktas Biržų garbės piliečio vardas. Kartu su Panevėžio vyskupu ir kitais dvasininkais dalyvavo tose iškilmėse. Po jų kardinolas Makrickas Krekenavos Bazilikos rektoriui kun. dr. Gediminui Jankūnui, įteikė plytą.

„Kokia čia plyta?“ „Tai, – pasakė kardinolas, – yra Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų 2015–2016 Gailestingumo jubiliejinių metų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiosios Bazilikos Šventųjų durų plyta“.

Po kiekvienų Jubiliejinių metų Šventosios durys yra užmūrijamos terakotinėmis specialiai žymėtomis plytomis, ir šis mūras išardomas pradedant kitus Jubiliejinius metus. Bažnyčioje prasidėjus 2025-iesiems jubiliejiniams metams, praėjusių metų gruodį buvo išardytas Marijos Didžiosios Bazilikos Šventųjų durų mūras, ir tos terakotinės plytos kaip suvenyrai iškeliavo po visą pasaulį, pirmiausia – į dukterines Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiosios Bazilikas.

Šventųjų durų plyta dabar gražiai įkomponuota į Krekenavos Bazilikos vidaus interjerą. Toje mažojoje Bazilikoje piligrimai gali ne tik patirti Švenčiausiosios Mergelės Marijos Didžiosios Bazilikos teikiamas malones, bet ir prisiliesti prie jos Šventųjų durų plytos, tarsi pabūti pačioje Romos Marijos Didžiojoje Bazilikoje.

Atlaidų metu buvo pažymėtas istorinis įvykis, skirtas jubiliejiniams Vilties piligrimystės metams. Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos stebuklingajam paveikslui buvo suteiktas Vilties Motinos titulas. Šis paveikslas, gerbiamas ilgus šimtmečius, neturėjo titulo.

Suteikiant titulą paveikslas turi būti kokiu nors būdu pažymimas – gali būti vainikuojamas, gali būti uždedamos žvaigždės ar pridedama auksinė rožė. Krekenavos Dievo Motina su Kūdikiu jau anksčiau vainikuoti iš votų pagamintomis karūnomis – dabar jas papuošė specialiomis diademomis, kurios pagamintos iš mūsų laikais tikinčiųjų paaukoto aukso ir kitų brangenybių. Karūnos turėjo būti palaimintos Popiežiaus Pranciškaus, nes Popiežius suteikia teisę paveikslą vainikuoti jo palaimintomis karūnomis. Tačiau Pranciškus susirgo, ir Lietuvos didžiosios piligrimystės į Romą metu numatytas susitikimas su Šventuoju Tėvu neįvyko.

Balandžio pradžioje Popiežiaus atstovas Baltijos šalims arkivyskupas Georgas Gänsweinas kartu su vyskupu Linu Vodopjanovu ir vyskupijos dekanais nuvyko į Vatikaną, ir tuomet minėtos karūnos Popiežiaus vardu buvo palaimintos. Vyskupui Vodopjanovui iš Romos Dievo kulto ir sakramentų drausmės dikasterijos atkeliavęs specialus pergamentas liudija, kad Popiežius Pranciškus leidžia vainikuoti šį paveikslą karūnomis Vilties Motinos titulu.

Vainikavimas įvyko šių metų Žolinės atlaidų didžiąją dieną, pagrindinių Šventųjų Mišių metu. Joms vadovavo Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, kiti Lietuvos arkivyskupai ir vyskupai. Tai nuostabus istorinis įvykis visai Lietuvai – gražus 2025-ųjų jubiliejinių Vilties piligrimystės metų paminėjimas.

Mes sudalyvavę šių iškilmių įžangoje ir pasimeldę prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo išvykome į Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą. Iš išorės ši bažnyčia atrodo mažesnė nei yra iš tiesų. Įėjus į katedros vidų atsiveria tikroji jos didybė, maloniai nustebinanti žmogų, o išstatytas adoracijai Švč. Sakramentas pripildo ją gyvo Dievo artumo.

Čia mes sukalbėjome Gailestingumo vainikėlį, Kristaus Karaliaus litaniją, atvėrėme visi savo širdis Jėzui, pasilikusiam Švč. Sakramente. Virš tabernakulio pastatyta Kristaus Karaliaus statula – pirmojo profesionalaus Lietuvos skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) darbas. Altorių gaubia gelžbetoninis baldakimas, paremtas keturiomis kolonomis, apstatytas angelų statulomis (aut. V. Jakševičius). Baldakimo viršų vainikuoja karūna su Kryžiumi.

Už altoriaus apsidės lubose – daugiafigūrės kompozicijos freska „Šv. Kazimiero pasirodymas lietuvių kariuomenei ties Polocku“ (1931–1933). Joje vaizduojamas Šv. Kazimiero pasirodymas Lietuvos kariuomenei, kovojusiai su gausesne rusų armija, kuris nulėmė lietuvių pergalę. Istoriniu požiūriu ši freska netiksliai pasakoja įvykį, tačiau ja norima pabrėžti ypatingą Šv. Kazimiero globą. Tai J. E. vyskupo Kazimiero Paltaroko kompozicija, sumaniai realizuota tarpukario dailininko Jono Mackevičiaus (1872–1954). Sienoje už altoriaus nutapytos Panevėžio vyskupijos tuometinių dešimties dekanatų bažnyčios. Taip buvo norima pavaizduoti katedrą kaip visų vyskupijos baž­nyčių motiną.

Erdvi ir itin talpi šventovė tokia šviesi, kad, nevargindamas akių, aiškiai matai net tolimiausias jos kerteles. Tai ne viduramžių bažnyčia, kelianti į dangų dvasią savo slėpiningais skliautais ir sulaikanti ją nuo išsiblaškymo storomis sienomis ir tvirtais pilioriais, bet puikus sakralinis salionas, pritaikintas modernaus žmogaus nuotaikai ir pažiūroms.

Mūsų sielas atvėrė ir nuostabi Kristus Karalius statula. Čia Jo žemės sostas. Čia Jis neribotai valdo, skleisdamas tikintiems savo gausias malones. Bet Jo galia apima visą pasaulį, kurio mėgiamąjį kraštelį – Lietuvą su savo puikiomis bažnyčiomis matome atvaizduotą sienos paveiksle.

Aukščiau pakėlę akis, pastebime mylimąjį patroną – Šv. Kazimierą. Mėlynoje dangaus erdvėje tarp baltų debesų Jis pasirodo nusiminusiems tautiečiams, kovojantiems su žiauriais rusais, kurių žymi persvara įbaugino net narsiausius karius. Pamatę Šventąjį, nelaimingieji džiaugsmingai ištiesia į jį rankas, melsdami pagalbos, ir, nusikratę baime, laimingai nuveikia baisųjį priešą. Be abejo, toks galingas Globėjas padės ir mums sunkiuose žemės varguose ir apgins mus nuo sielos priešų.

Atsigaivinę ir pripildyti Šv. Kazimiero dvasios bei Jėzaus pasilikimo Švč. Sakramente, mes išvykome į Šeduvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią. Manoma, kad Šeduvoje pirmoji medinė bažnyčia pastatyta ir parapija įkurta 1512 m. Bažnyčiai 1529 m. dovanoti 3 nenaudojami žemės sklypai. 1542 m. fundacija padidinta. Manoma, jog tais metais pastatyta antroji bažnyčia. 1542 m. įsteigta parapinė mokykla.

Upytės vaivada Jeronimas Valavičius 1640–1649 m. pastatė mūrinę bažnyčią. Ją 1649 m. konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. 1647 m. įsteigtas Šeduvos dekanatas. Mykolas Mačinskis 1658 m. įsteigė altariją ir ją išlaikė. Šeduvoje 1705–1769 m. veikė jėzuitų misija. XVIII a. greta bažnyčios buvo varpinė (vėliau nugriauta). Bažnyčia 2 kartus degė. Po 1799 m. gaisro dvarininko S. Poniatovskio 1804 m. atstatyta. 1820 m. bažnyčia turėjo 56 valakus žemės su Kleboniškių, Veliakiemių ir Vaižgų kaimais. 1829 m. per žaibo sukeltą gaisrą apgadintas bokštas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos administracija nusavino pusę parapijos žemių, 1864 m. įsakė nugriauti miestelio aikštėje stovėjusį kryžių. Jo vietoje 1877 m. pastatyta stačiatikių cerkvė (1935 m. nugriauta). XIX a. pabaigoje draudžiamą spaudą platino ir kunigai Stasys Janeliūnas, Pranas Janulaitis, Kazys Marcinkevičius. Klebono Povilo Šalučkos rūpesčiu 1905 m. bažnyčia padidinta: iš šonų pristatytos 2 navos.

1906 m. įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius. Klebono Mamerto Lumbės vadovaujamas „Saulės“ draugijos skyrius steigė lietuviškas mokyklas. Jo įsteigta progimnazija veikė iki 1940 m. Nuo 1926 m. Šeduvoje klebonavusio dekano Mykolo Karoso iniciatyva 1937 m. bažnyčia atnaujinta.

Per Antrąjį pasaulinį karą ji apgriauta. Į Šeduvą 1974 m. paskirtas klebonas kanauninkas Bronius Antanaitis bažnyčią suremontavo ir restauravo. Šeduvoje 1956–1962 m. gyveno ištremtas ir mirė Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis.

Pasimeldę vėl iškeliavome į Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčią. Čia širdį atgaivino prisiminimai, kai aukojau Šv. Mišias ir vedžiau Gavėnios rekolekcijas prieš daugelį metų.

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia yra išskirtinis architektūros paminklas, kurio istorija siekia gilią praeitį. Įsikūrusi Linkuvoje, ši šventovė yra ne tik dvasinio gyvenimo centras, bet ir svarbus kultūrinis bei istorinis objektas.

Pirmoji bažnyčia Linkuvoje buvo pastatyta maždaug apie 1500 metus. Jos statytoja – Kotryna Mykolienė, Linkuvos dvaro savininkė. Tai buvo medinė bažnyčia, kurios priežiūrai ir išlaikymui ji paskyrė savo turtus ir žemes. Deja, vėliau, kai dvaras atiteko Belozarų šeimai, bažnyčia buvo nusavinta ir perduota reformatams.

1593 metais bažnyčia buvo grąžinta katalikams, o 1635 metais Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius ją perdavė karmelitams. Karmelitai čia įsitvirtino ilgam laikui ir tapo neatsiejama Linkuvos dalimi. Jie prisidėjo prie bažnyčios plėtros ir perstatymo: 1661 metais pristatė du bokštus ir septynis altorius, o 1689 metais pastatė medinį vienuolyną.

1745 metais bažnyčia buvo remontuota ir konsekruota, o 1754 metais karmelitai pasistatė mūrinį vienuolyną, kuris išliko iki šių dienų. Tačiau 1832 metais carinės Rusijos valdžia uždarė vienuolyną, palikdama tik minimalią žemės dalį vienuolyno reikmėms.

Linkuvos bažnyčia nemažai nukentėjo per miestelio gaisrą 1874 metais, tačiau klebonas Pranciškus Jasenskis ėmėsi jos atstatymo darbų. Vėlesniais metais parapijoje veikė įvairios katalikiškos organizacijos, vykdytos švietimo ir kultūros iniciatyvos.

Architektūriškai bažnyčia yra renesansinio stiliaus, pasižymi lotyniško kryžiaus planu, dviem žemais bokštais ir šešiais bokšteliais. Bažnyčios viduje galima rasti penkis altorius bei cilindriniais skliautais dengtus tris navas. Renesanso stiliaus bruožai atsispindi simetrijoje, geometrinėse linijose ir saikingame dekore.

Vienas iš įdomiausių bažnyčios elementų – jos vargonai. Originalų vargonų prospektą sukūrė Vilniaus meistras Mikalojus Jansonas dar 1764 metais. Šis barokinis kūrinys laikomas seniausiu išlikusiu vargonų prospektu Šiaurės Lietuvoje. Nors autentiški vargonai neišliko, senojo instrumento fragmentai vis dar saugomi bažnyčioje.

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai, kurie vyksta kasmet liepos mėnesį, sutraukia gausybę tikinčiųjų ir piligrimų. Šie atlaidai yra svarbi religinė ir kultūrinė tradicija, tęsianti per amžius besiformavusią bažnyčios istoriją ir stiprinanti vietos bendruomenės dvasią.

Šiandien Linkuvos bažnyčia ne tik tarnauja kaip maldos namai, bet ir kaip gyvas istorijos liudininkas, pasakojantis apie krašto religines, socialines bei kultūrines permainas per daugiau nei keturis šimtmečius.

Čia sugiedojome Švč. Mergelės Marijos litaniją, pasimeldėme į Švč. Mergelę Mariją Škaplierinę, o apėję keliais apie altorių ir padėkojome už suteiktas malones.

Toliau mūsų kelionė vedė į Kryžių kalną, kur pastatėme Kauno Gerojo Ganytojo parapijos piligrimų kryžių, kurį pašventinome ir viską atidavėme į Švč. Mergelės Marijos bei Kristaus Kryžiaus rankas.

Tada paskutinė buvo Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra. Čia daug kartų esu vedęs rekolekcijas kelbonaujant Mons. Keopui Jakaičiui. Jis kaip jauną kunigą vis kvietė Gavėnios ir Advento rekolekcijoms. Ne kartą teko vesti ir parapijos atlaidus. Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra – ryškiausias renesansinio manierizmo architektūros kūrinys Lietuvoje. Jos baltas, grakštus, 70 m aukščio bokštas iš tolo matosi artėjant prie Šiaulių iš bet kurios pusės. Katedra iškyla virš miesto ne tik dėl savo aukščio, bet ir dėl to, kad stovi ant aukštumos, prie ežero slėnio kašto.

Prieš maždaug 400 metų pastatytas pastatas didingas, originalių architektūrinių detalių. Jis tarsi pritaikytas gynybai – pagrindinio fasado erkeriai ir šventoriaus vartų bokšteliai su šaudymo angomis kuria tvirtovės įspūdį. Šventoriaus vartai, esantys prieš pagrindinį fasadą, pabrėžia bažnyčios gynybinį pobūdį ir yra vieninteliai tokie Lietuvoje. Tokį sprendimą nulėmė renesansinio stiliaus tradicijos ir praktinė būtinybė – sakralinių pastatų lobynai viliodavo plėšikus, bažnyčios dažnai nukentėdavo ir per protestantų riaušes. Gerai įtvirtinto pastato vaizdas sukurtas pagal vietinės architektūros tradicijas sekant Vakarų Europos šalių pavyzdžiu.

Katedros titulas bažnyčiai suteiktas 1997 m., Popiežiui Jonui Pauliui II įsteigus Šiaulių vyskupiją. Nors mūsų dienas pasiekė šiek tiek pakitęs bažnyčios pastatas, aiškiai tebeliudija renesansinę dvasią. Bažnyčia yra lotyniško kryžiaus plano, vienanavė su transeptu ir presbiterija, užsibaigiančia šešiasiene apsida. Abipus presbiterijos glaudžiasi dvi vienodo dydžio zakristijos (šiaurinė anksčiau dar vadinosi lobynu), o iš kitos transepto pusės – dvi koplytėlės.

Laimės paslaptis yra ne daryti tai, kas patinka, o tai, ką darai – daryti su meile (James M. Barrie). Todėl ir mes šią apvainikuojančią Jubiliejinių metų Vilties piligrimų kelionę atlikome su didele meile ir iš meilės. Kauno Gerojo Ganytojo Vilties piligrimų širdis pripildė džiugesio  Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčios aplankymas. Jutau, kad mus visur lydėjo Šv. Juozapo globa, kur organizatorė ir palydėtoja sesė Daivutė užbaigė Šv. Juozapo litanija ir mūsų visų nuoširdžia malda bei palaiminimais... Visiems linkime Viešpaties palaiminimų, kurie sekė šias mūsų keliones ir lydėjo mus maldoje. 

Kun. Vitas Kaknevičius